Juodoji mirtis

Juodąja mirtimi vadinama daugiausiai gyvybių nusinešusi pandemija rašytinėje žmonijos istorijoje. Jos metu mirė 75–200 mln. žmonių Šiaurės Afrikoje ir Eurazijoje. Europoje juodoji mirtis truko 1347–1351 m. Jos metu išmirė trečdalis Europos gyventojų, t. y. apie 34 milijonus žmonių. Pandemiją sukėlė bakterija Yersinia pestis. Ši bakterija sukelia marą, kuris gali būti trijų formų: buboninis, septiceminis ir pneumoninis. Maro suskirstymas remiasi Yersinia pestis bakterijų patekimo į žmogaus organizmą būdais. Buboninio maro, kuris buvo labiausiai paplitęs, atveju bakterija patenka į limfinę sistemą. Septiceminis maras kyla dėl kraujo užkrėtimo, o pneumoninio maro metu bakterija patenka į plaučius.

Juodoji mirtis staigiai išplito pagrindiniais Europos prekybiniais jūrų ir sausumos keliais.

Juodoji mirtis yra antroji rašytiniuose šaltiniuose minima maro pandemija po Justiniano maro (542–546 m.).

Juodoji mirtis atsirado Centrinėje ar Rytų Azijoje, iš kur ji keliavo Šilko keliu. Ji pasiekė Krymą 1347 m. Iš čia ji tikriausiai buvo pernešta blusų, kurių turėjo juodosios žiurkės, įsmukusios į genujiečių laivus. Jais maras išplito po Viduržemio jūrą, pasiekė Afriką, Vakarų Aziją ir likusią Europą per Konstantinopolį, Siciliją. Dabartiniai įrodymai patvirtina teoriją, kad sausumoje marą platino žmoginė blusa, sukėlusi pneumoninį marą. Tai paaiškintų greitą pandemijos plitimą negu žiurkių blusų platinamas buboninis maras.

Beveik tuo pat metu pandemija plito didžiojoje Azijos dalyje. Kartu sudėjus Kinijos, Indijos ir musulmoniškų kraštų aukas, žuvo apie 75 milijonai žmonių. Juodoji mirtis stipriai paveikė Europos populiaciją ir negrįžtamai pakeitė Europos socialinę kultūrą. Dėl maro buvo kaltinami ir persekiojami žydai, musulmonai, svetimšaliai, ir raupsuotieji.

Juodoji mirtis kartojosi įvairiose pasaulio vietose iki XIX a. pradžios.

Išnašos

1. ABC/Reuters (29 January 2008). „Black death 'discriminated' between victims (ABC News in Science)“. Australian Broadcasting Corporation. Suarchyvuota iš originalo 20 December 2016. Nuoroda tikrinta 2020-05-23. {{cite news}}: |author= turi bendrinį pavadinimą ()
2. „Black Death's Gene Code Cracked“. Wired. 3 October 2001. Suarchyvuota iš originalo 26 April 2015. Nuoroda tikrinta 2020-05-23.
3. „Health: De-coding the Black Death“. BBC. 3 October 2001. Suarchyvuota iš originalo 7 July 2017. Nuoroda tikrinta 2020-05-23.
4. „Plague“. World Health Organization. 2017 m. spalio mėn. Suarchyvuota iš originalo 24 April 2015. Nuoroda tikrinta 2020-05-23.
5. Firth, John (2012 m. balandžio mėn.). „The History of Plague – Part 1. The Three Great Pandemics“. jmvh.org. Suarchyvuota iš originalo 2 October 2019. Nuoroda tikrinta 2020-05-23.
6. Hollingsworth, Julia. „Black Death in China: A history of plagues, from ancient times to now“. CNN. Suarchyvuota iš originalo 6 March 2020. Nuoroda tikrinta 24 March 2020.
7. Bramanti et al. 2016, pp. 1–26.
8. Wade, Nicholas (2010-10-31). „Europe's Plagues Came From China, Study Finds“. The New York Times (amerikiečių anglų). ISSN 0362-4331. Suarchyvuota iš originalo 4 November 2010. Nuoroda tikrinta 2020-05-23.
9. „Black Death | Causes, Facts, and Consequences“. Encyclopædia Britannica (anglų). Suarchyvuota iš originalo 9 July 2019. Nuoroda tikrinta 2020-03-01.
10. Wade, Nicholas. „Black Death's Origins Traced to China“. query.nytimes.com (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-03-01.

Šaltiniai

• Bramanti B, Stenseth NC, Walløe L, Lei X (2016). „Plague: A Disease Which Changed the Path of Human Civilization“. Yersinia pestis: Retrospective and Perspective. Advances in Experimental Medicine and Biology. 918. pp. 1–26. doi:10.1007/978-94-024-0890-4_1. ISBN 978-94-024-0888-1. PMID 27722858.

Vikiteka: Juodoji mirtis – vaizdinė ir garsinė medžiaga