Kurdų kalba

Kurdų kalba كوردی, Kurdî
Kalbama	Irakas, Turkija, Iranas, Sirija, Armėnija, Azerbaidžanas
Kalbančiųjų skaičius	31,5 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	33
Kilmė	indoeuropiečių 0indoiranėnų 00iranėnų 000kurdų
Rašto sistemos	arabų, lotynų
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Irako Kurdistanas
Kalbos kodai
ISO 639-1	ku
ISO 639-2	kur
ISO 639-3	kur (ckb, kmr, sdh)

Kurdų kalba (sav. كوردی Kurdî) – viena iš indoeuropiečių kalbų, priklausanti iranėnų šakai, vartojama daugiausia kurdų, kurie gyvena Artimuosiuose Rytuose, Kurdistano krašte: Irake, Irane, Sirijoje, Turkijoje, mažiau Afganistane, Armėnijoje, Azerbaidžane, Pakistane, išeivijoje Europos šalyse.

Kurdų kalbos paplitimas

Tarmės

Vieningos kurdų kalbos nėra – tai įvairių kalbų ir tarmių spiečius, rytuose persiliejantis su persų kalba ir kitomis iranėnų kalbomis (ypač lurių). Pagrindinės kurdų tarmės ar atskiros kalbos:

• (šiaurės vakarų) – kalbama Turkijoje, Irake (Mosulo apylinkėse), Irano šiaurės vakarų dalyje, Kaukaze (~15 mln. kalbančiųjų);
• (pietvakarių) – kalbama krašte – dab. Irane (Kermanšaho apylinkėse) ir Irake (~7 mln. kalbančiųjų);
•  – kalbama Irake, į pietus nuo Suleimanijos (~0,25 mln.);
• mukrių – kalbama į pietus nuo Urmijos ežero;
• zazų – dažnai laikoma atskira kalba, ja kalbama Turkijos šiaurės rytuose (>1,6 mln.).

Fonetika ir gramatika

Kurdų kalbos fonetinę sistemą sudaro 9 balsių ir 30 priebalsių fonemų. Balsiai gali būti redukuoti ir neredukuoti, duslieji sprogstamieji priebalsiai – aspiruoti ir neaspiruoti. Kirtis pastovus, paprastai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo.

Daiktavardis ir įvardis linksniuojami 3 linksniais – tiesioginiu, netiesioginiu ir šauksmininku. Būdvardžiai nelinksniuojami. Nežymimasis artikelis -ek (kilęs iš skaitvardžio ‘vienas’) šliejamas prie žodžio galo (êl 'gentis', êlek 'tokia gentis'). Atributiniuose junginiuose vartojami vad. , t. y. morfemos, jungiančios pažymimąjį žodį (daiktavardį) su pažyminiu ir rodančios daiktavardžio gramatinę giminę ir skaičių: dilê baš 'gera širdis', dilê žinê 'moters širdis' (daiktavardžio dil 'širdis' vyr. g. rodo izafetas -ê); žina baš 'gera moteris' (žin turi mot. g. izafetą -a); dilêd baš 'geros širdys', žinêd baš 'geros moterys' (daugiskaitą žymi abiem giminėms bendras izafetas -êd). Skiriasi tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių asmenavimas.

Vartojimas

Kurdų kalba patyrusi aplinkinių kalbų (persų, arabų, turkų) įtaką, perėmusi iš jų nemažai skolinių.

Ankstyvieji raštytiniai šaltiniai kurdiškai žinomi nuo XI a. Vieni seniausių kurdų rašto paminklų yra jazidų šventraščiai – „Juodoji knyga“ (Meṣḥefa reş) ir „Apreiškimo knyga“ (Kitêba Cilwe). Visgi, kurdų kalba ilgus amžius buvo šnekamoji, ja kurta gausi kurdų poezija, pasakojamoji tautosaka. 1787 m. italų misionierius Mauricijus Garconis išleido kurdų kalbos gramatiką.

Dabar kurdų kalba yra oficiali Irako Kurdistano kalba, ja transliuojamos radijo, televizijos laidos, leidžiama literatūra. Turkijoje 1980–1991 m. viešas kurdų kalbos vartojimas buvo draudžiamas.

Kurdų soranių kalba užrašoma arabiškais rašmenimis, o kurmandžių – paprastai lotyniškais.

Nuorodos

•  Duomenys apie kodu „kur“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com

Wikipedia

Vikipedija Kurdų kalba

Šaltiniai

1. Kurdų kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007