Naugardùkas arba Naũgardas bltr Навагрудак rus Новогрудок miestas vakarų Baltarusijoje Gardino apskrityje 50 km į pietry

Naugardùkas (arba Naũgardas; bltr. Навагрудак, rus. Новогрудок) – miestas vakarų Baltarusijoje, Gardino apskrityje, 50 km į pietryčius nuo Lydos. Naugarduko rajono centras. Nuo Lietuvos sostinės Vilniaus ir Baltarusijos sostinės Minsko Naugardukas nutolęs vienodu – 150 km atstumu. Mieste veikia lengvoji ir maisto pramonė, dujų aparatūros gamykla, kraštotyros muziejus, Adomo Mickevičiaus namas-muziejus.

Naugardukas bltr. Навагрудак, rus. Новогрудок

Naugarduko pilies griuvėsiai

Naugardukas 53°35′38″š. pl. 25°49′16″r. ilg. / 53.594°š. pl. 25.821°r. ilg. / 53.594; 25.821 (Naugardukas)

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Gardino sritis
Rajonas	Naugarduko rajonas

Įkūrimo data	1044 m.
Vykdomojo komiteto pirmininkas	Anatolijus Markevičius

Gyventojų (2024)	27 936

Tinklalapis	[1]
Vikiteka	Naugardukas

Naugardukas yra vienas seniausių ir reikšmingiausių LDK daugiau kaip 500 metų priklausęs miestas, kurio svarba XVIII amžiaus pabaigoje patekus į Rusijos imperijos sudėtį visiškai sumenko. Kai kurie baltarusių istorikai laikosi istoriniais faktais nepatvirtintos versijos, kad 1253 m. Naugarduke galėjo būti karūnuotas vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas. Lietuvos istorikų nuomone (T.Baranausko ir kt.), žinių, kad LDK Mindaugas yra gyvenęs ar iš viso buvo lankęsis Naugarduke, nėra – tai Motiejaus Strijkovskio XVI a. užrašytas neargumentuotas spėjimas interpretuojant legendas. Bevaikis ir senstantis Vladislovas Jogaila 1422 m. Naugarduke susituokė su ketvirtąją žmona Sofija Alšėniške (1405–1461). Ši sąjunga davė pradžią ateinančius amžius Vidurio ir Centrinę Europą – Lietuvą, Lenkiją, Čekiją, Vengriją, Prūsiją valdžiusiai Jogailaičių dinastijai. Nuo XVI a. pradžios Naugardukas beveik tris amžius buvo vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio ir administracinio gyvenimo centrų. Jis turėjo vaivadijos sostinės statusą, mieste iki XVIII a. II pusės rinkdavosi Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo sesijos. Po galutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo XVIII–XIX amž. sandūroje Naugarduko apylinkėse gimusių Mickevičių, Čečiotų, Domeikų ir kt. smulkių bajorų vaikai, išaugę tėvynės patriotais, studijuodami Vilniaus universitete būrėsi į slaptąsias draugijas, aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime.

Istorija

Ankstyviausi rašytiniai miesto paminėjimai siekia iš 1044, 1116 ir 1252 m. metraščių. Remiantis archeologinių kasinėjimų duomenimis Naugardukas buvo apgyvendintas jau X a. II pusėje. Miesto branduolį sudarė ant kalno stovinti įtvirtinta pilis ir ant gretimos kalvos išsidėstęs priešpilis, XII a. apjuostas gynybine siena. Miestiečių namai drėbti iš molio ir tik pačių turtingiausių gyventojų langai įstiklinti. Naugardukiečiai vertėsi medžiokle ir žemdirbyste. Vėliau vystėsi amatai ir prekyba. Žinoma, kad Naugarduko pirkliai intensyviai prekiavo su Baltijos šalimis, Kijevu, Bizantija, Sirija. Per šiuos pirmuosius kelis šimtmečius Naugardukas tapo regiono centru, tačiau kaip miestas didesnės politinės reikšmės neturėjo. Todėl rašytiniuose šaltiniuose dažniau pradedamas minėti tik nuo XIII a. pradžios, kaip Lietuvos valdovų ir Haličio Volynės kunigaikščių kovų arena.

Chano Batijaus kariuomenė 1241 m. nusiaubė Naugarduką ir jo apylinkes. Sumušti totorių rusų kunigaikščiai šiose žemėse prarado savo įtaką, o Naudarduką užvaldė lietuvių kunigaikštis Erdvilas, kuris čia atstatė sugriautą medinę pilį. Kai kurie baltarusių istorikai laikosi versijos, kad 1252 m. Naugarduko pilyje Mindaugas su žmona Morta gavęs krikštą, o metais vėliau – 1253 m. buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Todėl Naugarduko pilies kalnui suteiktas karaliaus Mindaugo vardas. Pasak vienos iš legendų, šiame kalne buvo palaidotas auksiniame valdovo krėsle sėdintis Mindaugas. XIII a. II pusėje Naugarduko pilies teritorijoje pastatyta koplyčia, įkurtos kapinaitės. Manoma, kad Mindaugo sūnus ir vietininkas Naugarduke kunigaikštis Vaišelga, 1245 m. pakrikštytas pagal stačiatikių tradiciją, galėjo būti pilies teritorijoje pastatytos cerkvės fundatoriumi. Vaišelga yra laikomas ir 1257 m. greta Naugarduko pradėjusio veikti stačiatikių vyrų vienuolyno – Laurušavo, kuriame buvo parašyta pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rankraštinė knyga – , įkūrėju. Iki 1822 m. evangelija saugota Laurušavo vienuolyne, vėliau – pas didikus Čartorskius, dabar – Krokuvoje.

1415 m. lapkričio 15 d. Vytauto Didžiojo iniciatyva Naugarduko pilyje buvo sušauktas LDK stačiatikių vyskupų sinodas, kuriame išrinktas Lietuvos stačiatikių metropolitu. Šis dvasinis susirinkimas de facto paskelbė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikiančios stačiatikių bažnyčios – administracinį savarankiškumą ir vidines bažnyčios reformas.

1422 m. vasario 7 d. parapinėje Naugarduko bažnyčioje, kaip manoma Vytauto Didžiojo supiršti, susituokė Jogaila ir Sofija Alšėniškė. 1426 m. grįždamas iš sėkmingo karinio žygio Pskove ir Naugarde, Vytautas Didysis Naugarduke vietos bajorijai dosniai dalijo karo grobį. Ldk Kazimieras Jogailaitis 1444 m. miestui suteikė papildomų privilegijų. Naugardukas buvo 1448 m. rugsėjo 8 d. čia vykusio Lietuvos elekcinio seimo pasitarimų vieta.

Naugardukas iki 1795 m. priklausė LDK, 1795–1915 m. – Rusijai, 1921–1939 m. – Lenkijai. XIX a. buvo Minsko gubernijos Naugarduko apskrities centras.

Sovietmečiu buvo išvystyta lengvosios, maisto pramonė, veikė dujų aparatūros gamykla.

Kultūros paveldas

Miestas nuo seno garsėjo sakraliniais pastatais. XIV a. pradžioje čia buvo viena pirmųjų pranciškonų veiklos tuo metu oficialiai dar pagoniškoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vietų. Valdovai Vytenis ir Gediminas Naugarduke buvo pastatę bažnyčias Šv. Pranciškaus ordino vienuoliams.

Išlikę:

Naugarduko pilies (su joje stovėjusia Pilies cerkve) griuvėsiai;

parapinė Kristaus Atsimainymo bažnyčia, pastatyta ant neaukštos kalvos ir sujungta su gynybine pilies sistema. Bažnyčios statybas 1395 m. fundavo Vytautas Didysis. Bažnyčios, kuriai buvo suteiktas Visų Šventųjų titulas, darbai pabaigti 1415 m. Gotikinės bažnyčios fasadas turėjo du bokštus. 1719–1723 m. šventovė perstatyta baroko stiliumi ir 1740 m. konsekruota Viešpaties Atsimainymo titulu. Bažnyčia – vienanavis sakralinis pastatas su pusapvale apside ir dviem bokštais fasade. Prie pietinės sienos išliko dvi senosios bažnyčios gotikinės koplyčios – Švč. Mergelės Marijos ir Dievo kūno. Pirmojoje yra saugomas stebuklais garsėjantis XVIII a. Naugarduko Švč. Mergelės Marijos paveikslas su sidabriniais aptaisais. 1991 m. šioje koplyčioje buvo įrengtas sarkofagas, kuriame palaidoti 1943 m. nacių sušaudytų 11 vienuolių seserų palaikai. Prie Dievo Kūno koplyčios šiaurinės sienos 1643 m. Naugarduko kašteliono (1615–1651) lėšomis įrengtas antkapis iš juodo marmuro ir smiltainio brolio bei 8 jo bendražygių, žuvusių 1621 m. Chotine atminimui. Pietiniame bažnyčios fasade XX a. III dešimtmetyje įmūryta paminkline lenta, lenkų kalba liudijanti apie tai, kad šioje šventovėje 1422 m. vasario 7 d. Vladislovas Jogaila susituokė su ketvirtąja savo žmona Sofija Alšėniške, susilaukė su ja palikuonių ir taip buvo užtikrintas Jogailaičių dinastijos tęstinumas. Bažnyčioje 1799 m. vasario 12 d. pakrikštytas būsimas poetas Adomas Mickevičius, o XVIII a. šioje šventovėje buvo rengiamos Naugarduko pavieto bajorų seimelių sesijos. Carinės Rusijos valdžia 1857 m. bažnyčią uždarė, tačiau po Pirmojo Pasaulinio karo ji buvo atnaujinta, 1922 m. atšventinta ir grąžinta tikintiesiems;

Šv. Boriso ir Glebo cerkvė bei buvęs bazilijonų vienuolynas. Pirmoji mūrinė stačiatikių šventovė šioje vietoje iškilo dar XII a. pirmoje pusėje. Nuo XIV a. prie cerkvės veikė vyrų stačiatikių vienuolynas. Naują vėlyvosios gotikos stiliaus cerkvę fundavo ir 1519 m. pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas, Oršos mūšio didvyris Konstantinas Ostrogiškis. 1624–1632 m. cerkvę dar kartą perstatė – pastatytas naujas barokinis fasadas. Cerkvė – gotikinis trinavis sakralinis pastatas su penkiabriaune apside ir dvibokščiu fasadu. Gerai išsilaikęs gotikinis cerkvės tūris, žvaigždiniai skliautai, savitas šiaurinio, rytinio ir pietinio fasadų gotikinis dekoras. Cerkvė priskirtina unikaliam, tik Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei – lotyniškosios ir bizantiškosios kultūrų paribiui, būdingam reiškiniui – statybai. XVII a. pradžioje cerkvė atiduota unitams, kurie prie jos įsteigė bazilijonų vienuolyną. Carinė Rusija 1839 m. iš unitų cerkvę bei vienuolyną atėmė ir grąžino juos stačiatikiams. Šventovę 1961 m. uždarė sovietų valdžia, paversdama ją archyvu. 1996 m. cerkvė buvo sugrąžinta stačiatikių tikintiesiems;

Domininkonų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Medinę Šv. Jackaus bažnyčią 1624 m. fundavo Vilniaus vaivada Kristupas Chodkevičius. XVII a. II pusėje šventovei sudegus 1724 m. dominikonai pastatė naują mūrinę bažnyčią. Šventovė remontuota po 1751 m. gaisro ir konsekruota Šv. Mykolo Arkangelo titulu, dar kartą atstatyta po 1831 m. gaisro. Tuomet fasadui suteiktas klasicistinis stilius. XIX a. pristatyta varpinė. 1858 m. dominikonų vienuolyną uždarius, bažnyčia tapo parapinė. 1948 m. sovietų valdžia bažnyčią uždarė ir pavertė ją grūdų, vėliau – baldų sandėliu. 1986–1987 m. atliktas bažnyčios remontas, o 1993 m. ji grąžinta tikintiesiems. Bažnyčia – trinavis bazilikinis sakralinis pastatas su pusapvale apside. Išliko vertingas vėlyvojo baroko bažnyčios pagrindinis altorius ir Šv. Mykolo Arkangelo paveikslas, šoniniai altoriai, fundatoriaus Kristupo Chodkevičiaus portretas. 1898 m. slapta nuo carinės valdžios bažnyčioje buvo įrengta memorialinė lenta Adomui Mickevičiui, minint šimtąsias jo gimimo metines;

buvęs Pranciškonų vienuolynas ir Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (dabar – Šv. Mikalojaus soboras). Vienuolyną ir bažnyčią 1714 m. fundavo Naugarduko pastalininkis . Bažnyčia pastatyta 1780 m. vėlyvojo baroko maniera. Po 1831 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia uždarė vienuolyną, o po penkiolikos metų – 1846 m. bažnyčią perstatė rusišku bizantiniu stiliumi ir pavertė ją iki šiol veikiančiu Šv. Mikalojaus soboru. Buvę pranciškonų vienuolyno pastatai dabar naudojami kaip gyvenamasis namas;
Didžioji sinagoga;
karaimų mečetė;
Adomo Mickevičiaus gimtasis namas–muziejus;
Adomo Mickevičiaus kalva;
Mindaugo kalnas.

Neišsaugota:

Mažoji pilis – įtvirtinta papilio gyvenvietė;
XVII a. miesto rotušė;
XVIII a. Radvilų rūmai, stovėję rotušės aikštėje. Nugriauti 1941 m.;
1624 m. pastatytas Jėzuitų vienuolynas su bažnyčia ir kolegija;
Bonifratrų 1649 m. vienuolynas ir bažnyčia;
Dominikonų vienuolynas, 1624 m. funduotas Vilniaus vaivados Kristupo Chodkevičiaus. Prie vienuolyno 1794–1831 m. veikė mokykla, kurią 1807–1815 m. lankė Adomas Mickevičius ir Jonas Čečiotas. 1853 m. carinė Rusija vienuolyną uždarė;

Žymūs žmonės

Teodoras Jevlašauskis (1546–1616). Naugarduko žemės teismo , vienas pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėje atsiminimų autorius – ;
(~1550- po 1595). Renesanso poetas, vertėjas. Gimė greta Naugarduko – Penčine;
Juozapas Baka (1707–1780). Poetas, jėzuitas ir . Gimė Naugarduke;
(1718- po 1760). Pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje moteris – profesionali gydytoja, , autobiografinio nuotykių romano „“ autorė. Gimė greta Naugarduko;
Joachimas Liutauras Chreptavičius (1729–1812). Didikas. Vienas iš Apšvietos epochos lyderių, publicistas, poetas ir vertėjas. Gimė greta Naugarduko – Jasiencuose;
(1777–1822). Aktorius, dramaturgas, vertėjas, poetas, dramaturgas. Gimė greta Naugarduko;
Jonas Čečiotas (1796–1847). Poetas, tautosakos rinkėjas, filomatų draugijos sekretorius. Gimė greta Naugarduko – Malušicėse;
Adomas Mickevičius (1798–1855). Poetas, publicistas, visuomenės veikėjas. Gimė greta Naugarduko – Zaosės dvarelyje;
(1801–1871). Dėstytojas. A. Mickevičiaus brolis. Gimė greta Naugarduko – Zaosėje;
Ignas Domeika (1802–1889). Geologas, , etnologas, 1831 m. sukilimo dalyvis, Čilės garbės pilietis. Gimė greta Naugarduko – Nedzviadkoje;
Vladislovas Sirokomlė (1823–1862). Poetas. Mokėsi Naugarduke;
Jonas Bulhakas (1876–1950). Fotografas. Gimė greta Naugarduko – ;

Miesto vardo įamžinimas

Trijų Lietuvos miestų – Vilniaus, Alytaus ir Marijampolės gatvėms suteiktas Naugarduko miesto pavadinimas;
Vilniuje veikia Naugarduko vardo vidurinė mokykla, IĮ „Naugarduko vaistinė“ ir UAB „Naugarduko 97“.

Grožinėje literatūroje

Adomo Mickevičiaus poema „Gražina“ (iš lenkų kalbos vertė Justinas Marcinkevičius ir Vincas Mykolaitis-Putinas):

Ant Naugarduko kalno seną pilį
Mėnulis maudo aukso spinduly.
Velėnų pylimu aukštyn pakilę,
Smėliu šešėliai šliaužia dideli.
Pavargę jie į griovį krinta seną,
Kur tarp žolių, girdėt, vanduo čiurlena.

Šaltiniai

Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
Naugardukas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 405
Jūratė Mičiulienė. Ne Mindaugas sukūrė Lietuvą // Lietuvos žinios, 2007–11–12 Archyvuota kopija 2018-05-04 iš Wayback Machine projekto.
http://viduramziu.istorija.net/socium/karunacija.htm Archyvuota kopija 2017-03-03 iš Wayback Machine projekto.
Dubonis, Artūras. „The Myth of Navahrudak | Orbis Lituaniae“. LDKistorija.lt. Vilniaus Universitetas. Nuoroda tikrinta 14 June 2021.^{[neveikianti nuoroda]}
Petrauskas, Rimvydas (2013-02-03). „LDK istorija: Vytauto Didžiojo Jogailai senatvėje pripiršta Sofija Alšėniškė – Vidurio ir Rytų Europos karalių motina ir pramotė“. 15min.lt. 15min. Nuoroda tikrinta 2024-06-11.
Гуревич Ф. Д. Древний Новогрудок. Л., 1981
Dubonis, Artūras (2013-12-05). „LDK istorija: Naugarduko mitas“. 15min.lt. 15min. Nuoroda tikrinta 2024-06-11.
http://www4102.vu.lt/wp-content/upload/laurusavas.pdf
Nowogródek. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 255 psl. (lenk.)
Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 307
Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Vilnius, 2012, p. 319–320.
http://www4102.vu.lt/wp-content/upload/naugardukas_parapine.pdf
http://www4102.vu.lt/wp-content/upload/naugardukas_cerkve.pdf
http://www4102.vu.lt/wp-content/upload/naugardukas_domin.pdf
http://www4102.vu.lt/wp-content/upload/naugardukas_soboras.pdf
http://ebiblioteka.mkp.emokykla.lt/kuriniai/grazina_konradas_valenrodas/,format.pdf

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Išorinės nuorodos

Vikiteka: Naugardukas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Miesto administracija
Photos on Radzima.org
Jurkau kutoczak — Юркаў куточак — Yury's Corner. Наваградак Archyvuota kopija 2012-05-24 iš Wayback Machine projekto.
History of Jewish shtetl in Novogrudok Archyvuota kopija 2018-09-18 iš Wayback Machine projekto.
History
Old Christian Cemetery Database
The murder of the Jews of Novogrudok Antrasis pasaulinis karas metu Yad Vashem svetainėje

[1] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[2] Naugardukas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 405

[3] Jūratė Mičiulienė. Ne Mindaugas sukūrė Lietuvą // Lietuvos žinios, 2007–11–12 Archyvuota kopija 2018-05-04 iš Wayback Machine projekto.

[4] ttp://viduramziu.istorija.net/socium/karunacija.htm Archyvuota kopija 2017-03-03 iš Wayback Machine projekto.

[5] Dubonis, Artūras. „The Myth of Navahrudak | Orbis Lituaniae“. LDKistorija.lt. Vilniaus Universitetas. Nuoroda tikrinta 14 June 2021.^{[neveikianti nuoroda]}

[6] Petrauskas, Rimvydas (2013-02-03). „LDK istorija: Vytauto Didžiojo Jogailai senatvėje pripiršta Sofija Alšėniškė – Vidurio ir Rytų Europos karalių motina ir pramotė“. 15min.lt. 15min. Nuoroda tikrinta 2024-06-11.

[7] Гуревич Ф. Д. Древний Новогрудок. Л., 1981

[mitas-8] Dubonis, Artūras (2013-12-05). „LDK istorija: Naugarduko mitas“. 15min.lt. 15min. Nuoroda tikrinta 2024-06-11.

[9] ttp://www4102.vu.lt/wp-content/upload/laurusavas.pdf

[10] Nowogródek. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 255 psl. (lenk.)

[11] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 307

[12] Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Vilnius, 2012, p. 319–320.

[13] ttp://www4102.vu.lt/wp-content/upload/naugardukas_parapine.pdf

[14] ttp://www4102.vu.lt/wp-content/upload/naugardukas_cerkve.pdf

[15] ttp://www4102.vu.lt/wp-content/upload/naugardukas_domin.pdf

[16] ttp://www4102.vu.lt/wp-content/upload/naugardukas_soboras.pdf

[17] ttp://ebiblioteka.mkp.emokykla.lt/kuriniai/grazina_konradas_valenrodas/,format.pdf