ŠešuvisŠešuvies vidurupisIlgis 114 9 kmBaseino plotas 1915 7 km Vidutinis debitas 16 4 m sIštakos ŠienlaukisŽiotys JūraŠ

Šešuvis
Šešuvies vidurupis
Ilgis	114,9 km
Baseino plotas	1915,7 km²
Vidutinis debitas	16,4 m³/s
Ištakos	Šienlaukis
Žiotys	Jūra
Šalys	Lietuva

Vikiteka	Šešuvis

Šešuvis – upė Lietuvos vakaruose, kairysis ir didžiausias Jūros intakas.

Tėkmė

Šešuvis prasideda 12 km į šiaurės vakarus nuo Raseinių, prie Šienlaukio kaimo. Teka pietvakarių, pietų-vakarų kryptimis pro Raseinių, Jurbarko ir Tauragės rajonus. Vaga labai vinguriuoja. Įteka į Jūrą 36 km nuo jos žiočių, netoli Pajūrio, 4 km į pietvakarius nuo Tauragės.

Vagos didžiausias plotis (2 km nuo žiočių) 50 m, aukštupyje – 1–5 m, žemupyje – vidutiniškai iki 20 m. Būdingas slėnio plotis 250 m, jo šlaitai 8–10 m aukščio. Vagos vidutinis nuolydis – 103 cm/km. Gylis iki 1–3 m.

Baseinas

Jūros baseine ežerų beveik nėra, todėl ir Šešuvies nuotėkis per metus smarkiai svyruoja, jį gerokai padidina upės intakai. 16 % baseino sudaro miškai, 4 % – pelkės.

Intakai:

Kairieji

Apusinas,
Alsa,
Upė,
Šaltuona,
Įkojis,
Drūtupis,
Alksnupė
Meižis,
Raudonmeižis.

Dešinieji

Jaujupis,
Žalpė,
Salupis,
Balčia,
Upyna,
Rykija,
Trišiūkštė,
Kertenys,
Ančia,
Laiga,
Agluona,
Miliuša,
Beržė.

Hidrologija

Pavasarį Šešuvis smarkiai patvinsta. Aukštupyje upė gana srauni (nuolydis – iki 3 m/km). Vyrauja sraunios seklumos, rėvos, slenksčiai, upės vaga gausiai užžėlusi vandens augmenija. Į upę tolydžio plūstant intakų vandenims, nuolydis mažėja, upė darosi gilesnė, tėkmė gerokai sulėtėja. Upės nuolydis žemupyje labai mažas (tik 0,2 m/km). Vandens lygis per metus smarkiai svyruoja, sausmečiu stipriai nusenka, o pavasarinio polaidžio metu ar po didesnių liūčių upė ypač patvinsta. Didžiausia metinė vandens lygio svyramo amplitudė užrašyta 1962 m. (7,2 m).

Vidutinis Šešuvies debitas aukščiau Upės žiočių 3,78 m³/s, aukščiau Ančios žiočių 7,69 m³/s, žemiau Šaltuonos žiočių 12,8 m³/s, ties Skirgailais 15,4 m³/s (didžiausias – 643 m³/s, mažiausias vasarą – 0,58 m³/s, mažiausias žiemą – 0,63 m³/s), ties žiotimis 16,4 m³/s.

Pavasarį nuteka 41 % Šešuvies metinio nuotėkio, vasarą – 8 %, rudenį – 21 %, žiemą – 30 %.

Šešuvis paprastai užšąla gruodžio pabaigoje (26–31 d.), nors buvo užšalęs ir jau gruodžio 6 d. (1945, 1959 m.). Ledas laikosi apie 73 dienas (ilgiausiai – 121 d., 1955–1956 m. žiemą). Dangos storis būna iki 55 cm (1947 m.). Ledai pradeda tirpti kovo antroje pusėje, kartais – nuo balandžio vidurio (10–15 d.).

Istorija

Šešuvis (Sessow) minimas 1386 m. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose.

Upėvardžio šaknis šeš- Lietuvoje dažna, bet ne visai aiškios kilmės. Bandoma sieti su šešėlis („nuo šviesos užstojama tamsi vieta“), senesnė šios šaknies reikšmė galėjusi būti „šaltas, vėsus“.

Reikšmė

Prie Šešuvies Skirgailuose (5 km nuo žiočių) įrengta vandens matavimo stotis.

Svarbesnės gyvenvietės prie upės: Pašešuvys, Mažintai, Yliai, Taubučiai, Kartupiai, Varlaukis, Bildeniai, Traklaukas, Stirbaičiai, Gaurė, Kunigiškiai, Baltrušaičiai, Skirgailai.

Beveik visas Šešuvies žemupys yra Jūros ichtiologiniame draustinyje, aukštupio atkarpa patenka į Pašešuvio kraštovaizdžio draustinį.

Šaltiniai

Algirdas Rainys. Šešuvis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 100-101 psl.
Šešuvis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 175
„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 429 psl.
Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius, Mokslas, 1981. // psl. 1–408

[1] Algirdas Rainys. Šešuvis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 100-101 psl.

[2] Šešuvis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 175

[3] „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 429 psl.

[4] Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius, Mokslas, 1981. // psl. 1–408