Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

0°11′ š. pl. 176°28′ v. ilg. / 0.183°š. pl. 176.467°r. ilg. / 0.183; 176.467

Beikerio salos padėtis Ramiajame vandenyne

Beikerio sala (angl. Baker Island) – negyvenama koralinė sala Ramiajame vandenyne, maždaug pusiaukelėje tarp Havajų ir Australijos, 68 km į šiaurę nuo artimiausios sausumos – negyvenamos Houlando salos. Plotas – 2,1 km². Sala priklauso Jungtinėms Amerikos Valstijoms, yra neinkorporuota teritorija ir įeina į .

Sala 2 km ilgio ir iki 1 km pločio. Aukštis siekia 8 m. Salą supa koralinis rifas. Augmenija skurdi, auga tik žolės. Veisiasi žuvėdros, griciukai, akmenės, kiti jūriniai ir priekrančių paukščiai.

Negyvenamą salą 1818 m. atrado amerikiečių banginių medžioklės laivo kapitonas Eliša Foldžeris. Salos pavadinimas kilęs nuo 1834 m. ją aplankiusio Maiklo Beikerio. 1857 m. salą užėmė amerikiečiai, o 1859 m. pradėjo kasti guaną. 1935 m. amerikiečiai, norėdami įtvirtinti savo valdą nuo pretenzijas reiškusių britų, Beikerio saloje pastatė švyturį, atvežė naujakurių ir įkūrė Mejertono koloniją. 1942 m. visi 4 salos gyventojai evakuoti, kai japonai pradėjo karinius antpuolius. 1943–1944 m. saloje veikė karinis aerodromas, amerikiečių naudotas kariniams veiksmams prieš japonus. 1974 m. sala paskelbta gamtos draustiniu.

Gairinis bokštas
Gyvenvietės liekanos, tolumoje – radijo antenos
Lėktuvo nuolaužos
Ežerėlis ir radijo antenos

Vikiteka: Beikerio sala – vaizdinė ir garsinė medžiaga