Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Beneficija (angl. benefice, lot. beneficium 'geradarybė') – apdovanojimas, dažniausiai dovanojant teisę į žemę. Romos civilinėje teisėje beneficijomis buvo vadinamos įvairios privilegijos, lengvatos.

Ankstyvaisiais viduramžiais – sąlyginis ir laikinas atlyginimas (daugiausia žemės valda) už karo arba administracinę tarnybą.

VII amžiaus pradžioje Frankų valstybėje po Karolio Martelio beneficinės reformos žemė buvo duodama (dažniausiai už karinę tarnybą) iki gyvos galvos. Beneficija buvo skiriama kartu su joje gyvenenčiais valstiečiais, kurie vis labiau priklausė nuo feodalo. Išsivysčius feodaliniams santykiams, beneficija tapo paveldima feodalo žemės nuosavybe (lenu, feodu) ir sudarė feodalinės hierarchijos ekonomikos pagrindą.

Lietuvoje

XIV amžiaus pabaigoje Lietuvos didieji kunigaikščiai ėmė dalyti žemes. Atsiradus beneficijai, bajorai suskilo į privilegijuotuosius (šlėktas) ir neprivilegijuotuosius (negavusius benefecijos), atsirado sąlyginis žemės valdymas. XV amžiuje LDK benficijų skaičius ir dydis sparčiai didėjo, dydžiu jos pralenkė .

Taip pat bažnytinės beneficijomis vadintos ir pelningos tarnybos, kurias LDK dvasininkams katalikų bažnyčia teikė nuo XIV amžiaus pabaigos. Tridento bažnyčios surinkimas (1545–1563) benficijas apribojo. Lietuvoje beneficijų karpymas nusitęsė iki XVIII amžiaus.