Finų kalbos

Finų kalbos
Paplitimas	Rytų Europa, Šiaurės Europa
Kilmė	Uralo > Finougrų >> Finų
Geografinis paplitimas
Klasifikacija	Permių, Baltijos finų, Volgos finų, samių

Finų kalbos – viena iš dviejų finougrų kalbų atšakų. Kita atšaka – ugrų kalbos. Finų kalbos paplitusios Rusijoje, Suomijoje, Estijoje, Norvegijoje ir Švedijoje. Mordvių ir marių kalbos kartais jungiamos į Volgos finų pogrupį. Dabar geografiškai nesusisiekiančias Baltijos ir Volgos finų kalbas jungė mirusios (XIII a. asimiliavo slavai) merių, meščerų ir muromų kalbos.

Skirstymas

Finų kalboms priklauso:

• Permės finų kalbos (permiečių, permių)
  • Komių (zyrių)
  • Komių jazvinų
  • Permės komių (komių permiečių, komių permių)
  • Udmurtų
• Marių (čeremisų)
  • Vakarų marių
• Mordvių
  • Erzių
  • Mokšų
• Samių kalbos (10 kalbų, kartais laikomos tarmėmis)
  • • Pietų samių
    • Umėjo samių (beveik išnykusi)
    • Lulėjo samių
    • Pitėjo samių (beveik išnykusi)
    • Šiaurės samių
  • • Kemės samių (išnykusi)
    • Inario samių
    • Akalos samių (beveik išnykusi)
    • Kildino samių
    • Skolto samių
    • Terio samių (beveik išnykusi)

• Baltijos finų (Pabaltijo finų)
  • Vepsų
  • Karelų
    • Karelų pagrindinė bendrinė
    • Liudikų
    • Oloneco karelų (livikų)
  • Suomių – įskaitant: , , kvenų,
  • Ižorų (ingrų) – prie išnykimo ribos
  • Vodų (votų) – beišnykstanti
  • Estų
    • Veru
  • Lyvių (lybių) – beveik išnykusi, dabar bandoma atgaivinti

Išnašos

1. Regina Venckutė (2004-08-20). „Finų kalbos“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2020-08-04.