Geofizika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Geofizika (iš graikų γη (ge) „Žemė“ ir φύσις (physis) „gamta“) – mokslų, tiriančių žemės fizines savybes ir fizinius procesus, vykstančius žemės plutoje, hidrosferoje ir atmosferoje, kompleksas. Siejasi su fizine geografija, fizika, geologija, geochemija, geodezija ir naudojasi jų metodais.

Šakos

• Žemės fizika tiria žemės (daugiausiai jos kietojo apvalkalo) fizinius procesus (žemės magnetizmą, gravimetriją, geotermiką, seismiką).
• tiria fizinius procesus vykstančius hidrosferoje (vandenynuose, jūrose, sausumos vandenyse), vandens savybes visose trijose būsenose.
• (ji taip pat yra ir meteorologijos šaka) tiria fizinius procesus vykstančius pačioje atmosferoje (taip pat ten, kur ribojasi su litosfera ir hidrosfera), ir atmosferos ryšius su kosminiais reiškiniais.
• fizikiniais metodais tiria žemės plutą praktinei žmonių veiklai prieinamoje zonoje.

Vystymosi istorija

I. Niutonas 1687 m nustatė, kad žemė ties ašigaliais yra suplota ir žemės plutos tankis didėja, einant gilyn. XVIII a. Matematikai ir fizikai A. Klero, P. Laplasas (Prancūzija), K. Gausas (Vokietija), M. Lomonosovas (Rusija), L. Oileris sukūrė geofizinių teorijų apie žemės formą, jos sukimosi dėsnius, potvynius, atoslūgius, . 1896 m A. Bekerelis, M. ir P. Kiuri (Prancūzija) atrado radioaktyvumo reiškinį, kuriuo remiantis, buvo paaiškinta . R. Asmanas (Vokietija) ir L. Teresanas de Boras (Prancūzija) 1902 m nustatė stratosferos buvimą. Geofizikos raidai didelę reikšmę turėjo seismologija. B. Golicynas (Rusija) 1902 m sukūrė elektrodinaminių seismografų žemės gelmių fizikai tirti. A. Mochorovičius (Jugoslavija) 1909 m nustatė išilginių seisminių bangų greičio šuolio sluoksnį tarp žemės plutos ir mantijos. 1919 m įkurta tarptautinė geodezijos ir geofizikos sajunga žemės ir ją supančios erdvės tyrimams organizuoti. 1925 m E. Apltonas (D. Britanija), tirdamas radio bangų atspindėjimą atmosferoje, nustatė jonosferos sluoksnį. XX a. 4 dešimtmetyje buvo nustatyta žemės gelmių struktūra. Tarptautinių geofizikos metų (1957-58 m) tyrimai davė daug naujų duomenų apie magnetines audras, poliarines pašvaistes. Geofizinių tyrimai (naudingųjų iškasenų paieškos metodų, orų ir hidrologinio režimo prognozių tobulinimas, globalinis geosferų tyrimas) glaudžiai siejasi su kosminės erdvės tyrimais. Meteorologiniuose palydovuose būna speciali aparatūra atmosferos sudėčiai, atmosferos radioaktyviam užterštumui, debesuotumui ir kitiems reiškiniams tirti.

Lietuvoje

1930 m pirmą kartą atliko K. Šleževičius. Lietuvos magnetinė nuotrauka prie Baltijos jūros buvo padaryta 1932 m (V. Brazdžiūnas). 1955-60 m magnetinių anomalijų interpretavimo srityje daug dirbo S. Blistrubas. 1961 m A. Ražinskas sudarė Lietuvos teritorijos gravitacinių anomalijų žemėlapius. Pirmieji seisminiai tyrimai () nuosėdinių uolienų slūgsojimo gyliui nustatyti Lietuvoje buvo atlikti 1952 m Stoniškiuose, Šilutės raj.