Korsika pranc Corse kors Corsica ketvirta pagal dydį sala Viduržemio jūroje po Sicilijos Sardinijos ir Kipro Sala yra į

Korsika (pranc. Corse, kors. Corsica) – ketvirta pagal dydį sala Viduržemio jūroje (po Sicilijos, Sardinijos ir Kipro). Sala yra į vakarus nuo Italijos, į pietryčius nuo Prancūzijos ir į šiaurę nuo Sardinijos salos. Korsika yra vienas iš 27 Prancūzijos regionų (turi kiek platesnę autonomiją nei žemyniniai regionai).

Korsika
pranc. Corse
kors. Corsica

Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė

Prancūzija

Administracinis centras

Ajačas

Departamentai

2

Įkūrimo data

1982

Gyventojų

349 465

Plotas

8 722 km²

Tankumas

40 žm./km²

Tinklalapis

www.isula.corsica

Vikiteka

KorsikaVikiteka

Korsika yra žymi kaip Napoleono Bonaparto gimimo vieta.

Geografija

Korsika yra vulkaninės kilmės sala, dažnai vadinama kalnuočiausia Viduržemio jūros sala. Nuo žemyno Korsiką skiria Ligūrijos jūra, o nuo pietuose esančios Sardinijos salos – 11 km pločio Bonifacijaus sąsiauris. Salos ilgis iš šiaurės į pietus 183 km, plotis iki 83 km. Kranto linijos ilgis ~1000 km. Kalnai užima visą centrinę salos dalį – aukščiausia vieta yra 2706 m aukščio Monte Činto kalnas. Taip pat yra dar 20 viršukalnių, aukštesnių nei 2000 m. Salos šiaurėje išsikiša 40 km ilgio Korsikos kyšulys. Salą supa daug smulkių uolingų salelių (Lavecis, , ir kt.). Korsikos krantai daug kur statūs, užsibaigiantys 20 m aukščio klifais, dažnai išvagoti požeminių ertmių.

Klimatas subtropinis. Vasarą oras įšyla tarp 20-27 °C, žiemą atvėsta iki 5-10 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis – 645 mm, drėgnasis laikotarpis trunka nuo spalio iki balandžio. Kalnuose klimatas vėsesnis ir drėgnesnis nei lygumose.

Korsikos lygumose būdingi kietalapiai subtropikų miškai ir krūmynai, kur dominuoja ir kamštiniai ąžuolai. Tiesa, dabar dauguma lygumų sukultūrintos, naudojamos žemdirbystei ir gyvulių ganymui. Kalnuose auga mišrieji ir plačialapių medžių miškai, sudaryti iš ąžuolų, pušų, , alksnių, kaštainių, kadagių, bukų ir kt. Saloje didelė paukščių įvairovė, čia taip pat sutinkamas endeminis Korsikos taurusis elnias.

Korsikos vakaruose yra Skandolos gamtos rezervatas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jis pasižymi vaizdingais klifais, urvais, grotomis.

Gyventojai

Korsika yra mažiausiai gyventojų turintis ir rečiausiai gyvenamas metropolinės Prancūzijos regionas. Beveik 90 % salos gyventojų sudaro prancūzai ir korsikiečiai, likusieji – imigrantai (daugiausia iš Šiaurės Afrikos, taip pat iš Italijos, Portugalijos).

Valstybinė Korsikos kalba yra prancūzų, o vietinė korsikiečių kalba (panaši į italų) turi regioninės kalbos statusą.

Korsika garsėja unikaliomis polifoninio dainavimo tradicijomis. Jas už salos ribų garsina tokios grupės kaip „A Filetta“, „“.

Beveik visi didesni Korsikos miestai išsidėstę pakrantėse, o kalnai gyvenami retai.

Didžiausi miestai

Ajačas
Bastija
Kortė

Administracinis suskirstymas

Korsikos regioną sudaro 2 departamentai:

Pietų Korsika (centras Ajačas);
Aukštutinė Korsika (centras Bastija).

Ekonomika

Verčiamasi turizmu, žemės ūkiu (vaisių auginimu), gyvulininkyste. Saloje nutiesta 232 km ilgio siaurasis geležinkelis tarp Bastijos, Calvi ir Ajačo.

Istorija

Korsika nuolat gyvenama nuo mezolito. Priešistoriniais laikais sala buvo svarbus regiono centras. Vėliau užkariauta kartaginiečių, graikų, etruskų. Romėnų laikais sudarė vieną iš Romos provincijų (drauge su Sardinija). V a. žlugus Romos imperijai, į salą buvo įsiveržę vandalai, vizigotai, saracėnai, lombardai. Frankų karalius Pipinas Trumpasis užkariavo salą ir 756 m. paskyrė popiežiui Steponui II.

1347 m. Korsiką užkariavo genujiečiai ir su trumpomis pertraukomis valdė iki 1729 m. Tik 1553 m. salą buvo užėmusios jungtinės prancūzų-osmanų pajėgos. Korsikoje nuo seno buvo paplitęs kraujo kerštas (), klestėjo mafija, kildavo giminių tarpusavio karai. 1729 m. kilo Korsikos revoliucija ir po 26 m. kovų sala pasiekė nepriklausomybę – 1755 m. buvo įkurta . Tačiau korsikiečių nerėmė jokios užsienio valstybės ir 1769 m. šalį užkariavo Prancūzija. 1794 m. pasinaudodami Prancūzijos revoliucija korsikiečiai sudarė sąjungą su anglais ir įkūrė Anglijos-Korsikos karalystę. Įsikišus Ispanijai anglai nustojo remti korsikiečius ir sala vėl atiteko prancūzams. 1814 m. Korsiką trumpai buvo užkariavę anglai (Napoleono karų metu).

Dabartinėje Korsikoje gajos separatizmo idėjos. Nacionalistiniai judėjimai siekia salos autonomijos ar visiškos nepriklausomybės. Tiesa, didesnė dalis korsikiečių nepritaria salos nepriklausomybei.

Simbolis

Korsikos simbolis yra juostele apsirišęs galvą mauras. Įtikinamiausia versija kodėl būtent toks simbolis yra ta, jog maurai šia vėliava žymėdavo užkariautas vietas. Raištis yra karališkumo simbolis. Antroji versija sako, jog jis buvo mitinis didvyris, o trečioji, jog jis buvo garsus kovotojas už nepriklausomybę. Šitas mauras taip pat yra ir Sardinijos, Algarvės bei Aragono simbolis.

Nuorodos

Oficiali svetainė Archyvuota kopija 2011-02-19 iš Wayback Machine projekto.
PhotoGlobe – Korsika (anglų kalba)
Informacija apie Korsiką Archyvuota kopija 2021-11-30 iš Wayback Machine projekto. (anglų kalba)
Aplankant Korsiką (žemėlapiai ir nuotraukos) (anglų kalba)
Turistiniai Korsikos žemėlapiai Archyvuota kopija 2007-12-05 iš Wayback Machine projekto. (anglų kalba)

Šaltiniai

CORSE
Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 227

[1] CORSE

[2] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 227