Priesaga

Priesaga, arba sufiksas – po šaknies (tiesiog arba po kitos priesagos) einantis ir galūne nelaikomas afiksas.

Priesagos lietuvių kalboje

Pagal funkciją išskiriamos žodžių darybos ir žodžių kaitybos priesagos.

Darybos priesagos

Priesaginė daryba, arba sufiksacija

Darybos formantu priesaga gali eiti:

• viena (pvz., „kitaip“)
• kartu su galūne kaip šalutinė darybos priemonė (pvz., „keltuvas“).

Daugelyje kalbų jis yra vienas pagrindinių darybos būdų.

Mišrioji daryba, arba parasintezė

Kartais priesaga gali įeiti į tokį formantą, kurio kitas daugmaž lygiavertis komponentas yra priešdėlis (pvz., „paeiliui“) arba dūrybos priemonės (pvz., „žmogėdra“).

Kaitybos priesagos

Kaitybos priesaga – skirtingos to paties žodžio formos darybos rodiklis. Kaitybos formantu priesaga gali eiti:

• viena (pvz., „kalbant“)
• drauge su galūne (pvz., „kalbėdavo“).

Agliutinacinėse kalbose kaitomoji žodžio dalis po kamieno dažniausiai vadinama priesaga, o ne galūne, nes, skirtingai nuo fleksinių kalbų, ši žodžio dalis nėra taip susiliejusi su kamienu ir paprastai žymi kurią nors vieną iš gramatinių reikšmių. Pavyzdžiui, turimos atskiros daugiskaitos ir linksnio priesagos – kaip vengrų kalbos városoktól 'iš miestų', kur priesaga -k- nurodo daugiskaitą, o -tól žymi abliatyvą.

Šaltiniai

1. Priesaga. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 200 psl.