Senoji Europa

Senoji Europa – terminas, kuriuo (daugiausia archeologijoje) įvardijamas Europos žemynas iki tol, kol buvo apgyvendintas indoeuropiečių. Spėjama tuo metu čia gyvavus neolitinę pakankamai vienalytę kultūrą. Senosios Europos terminą įvedė lietuvių archeologė Marija Gimbutienė.

Mino

Senajai Europai priskiriamas laikotarpis nuo mezolito (7 tūkstantmetis pr. m. e.) iki bronzos amžiaus (maždaug ). Pirmos sėslios visuomenės pradėjo kurtis Graikijoje, vėliau Senosios Europos kultūra paplito po Balkanus ir Viduržemio pakrantes, Vidurio Europą, galiausiai pasiekė Vakarų ir Šiaurės Europą. Radiniai rodo tą kultūrą buvus sėslią, žmones gyvenus daugiausia nedidelėmis bendruomenėmis, besivertus žemės ūkiu, turėjus išvystytą keramiką.

Marijos Gimbutienės teigimu, Senosios Europos gyventojai turėję moteriškų dievybių (Deivės Motinos) kultą, turėję matrilinijinę tradiciją. Bronzos amžiuje ši kultūra buvo palaipsniui sunaikinta iš rytų ir pietryčių įsiveržusių klajoklių indoeuropiečių (Kurganų hipotezė), kurie atnešę karingą gyvenimo būdą, patriarchatą ir vyriškų dangaus dievybių kultą.

Apie Senosios Europos kultūrinį ir kalbinį palikimą bandoma spėti iš Europos indoeuropiečių kalbose esančio kalbinio substrato, senosios toponimikos. Spėjama, kad šiuolaikinė baskų kalba gali būti Senosios Europos gyventojų palikuonė. Su Senąja Europa taip pat siejama etruskų kalba.

Tyrinėjant baltų kultūrą taip pat randama Senosios Europos kultūros reliktų. Su ja ypač sietini senovės prūsai. Tacitas, minėdamas aisčius, rašo, kad jie garbiną Dievų Motę. Pasakojime apie yra užsimenama apie draudimą garbinti moteriškas dievybes. Tačiau šie reiškiniai laikytini ne tiesioginiu Senosios Europos religiniu palikimu, o indoeuropietiškos religijos nuosmukiu ir senojo religinio sluoksnio iškilimu po skitų invazijos.

Senosios Europos teorija yra prieštaringai vertinama, diskutuotina, ypač dėl to, kad nėra tiksliai žinoma, kur buvusi indoeuropiečių protėvynė. Pavyzdžiui, pasak modelio, Europa jau 5000 m. pr. m. e. buvo apgyvendinta indoeuropiečių kalbomis šnekančių tautų.

Taip pat skaitykite

• Ikiindoeuropietiškos kalbos

Šaltiniai

1. Beresnevičius, Gintaras 1994, Vakarų baltų (prūsų) religijų istorijos bruožai nuo žalvario amžiaus iki Christburgo sutarties, Prūsijos kultūra, Vilnius: Lietuvos kultūros ir meno institutas

Literatūra

• Gimbutas, Marija (1982). The Goddesses and Gods of Old Europe: 6500–3500 B.C.: Myths, and Cult Images Berkeley: University of California Press. ISBN 0-520-04655-2
• Gimbutas, Marija (1989). The Language of the Goddess. Harper & Row, Publishers. ISBN 0-06-250356-1.
• Gimbutas, Marija (1991). The Civilization of the Goddess. SanFrancisco: Harper. ISBN 0-06-250337-5.