Tibeto kalnynas

Tibeto kalnynas
Šalis	Kinija (Činghajus, Tibetas)
Aukščiausi kalnai	Kailašas
Kalnagūbriai	, Kailašo, Ladako, kt.
Upių ištakos	Brahmaputra, Jangdzė, Huanghė, Indas, Salvinas, Mekongas, Satledžas
Ežerai	Namco, , , Jamdrokas, Manasarovaras, Pangongas, Rakšastalis
Uolienos	smiltainis, skalūnai, kalkakmenis, gneisai, granitas
Plotas	2,5 mln. km²

Tibeto kalnynas arba Tibeto plynaukštė, Tibeto–Činghajaus kalnynas, (kin. 青藏高原, pinyin: Qingzang gaoyuan) – kalnų sistema Centrinėje Azijoje, Kinijoje (Tibeto AR, Činghajaus prov.), ir Indijoje (dalis Džamu ir Kašmyro provincijos), beveik sutampanti su istoriniu Tibetu. Aukščiausia ir viena didžiausių kalnų sistemų (plynaukščių) pasaulyje, dažnai vadinama „pasaulio stogu“.

Plotas ~2 mln. km². Pietuose riboja Himalajai, šiaurėje – Kunlunas, vakaruose – Karakorumas, rytuose – Hengduano kalnai. Vyrauja plokščios ir nedaug kalvotos aukštikalnių lygumos, iškilusios į 4000-5000 m aukštį, su kalnagūbriais, siekiančiais 6000-7000 m aukštį. Lygumas sudaro smiltainis, skalūnai, kalkakmenis, o kalnus – daugiausia ir granitas. Pietuose, palei Himalajus, Tibeto kalnynas leidžiasi į tektoninį lūžį – Transhimalajus.

Jakų ganyklos Tibeto kalnyne

Klimatas ryškiai kontinentinis, rūstus. Kritulių nuo 500–700 mm per metus pietuose, iki 100–200 mm šiaurėje. Žiemą sniego beveik nebūna. Sniego linija yra 5000-6000 m aukštyje (aukščiausia pasaulyje). , Kailašo ir kituose kalnagūbriuose – ledynai. Daug ežerų (Namco, , ir kt.). Tibeto kalnyne ištakas gauna daug didžiųjų Azijos upių: Indas, Brahmaputra, Salvinas, Mekongas, Jangdzė, Chvangchė. Vyrauja šaltosios kalnų pusdykumės ir dykumos, slėniuose – skurdūs krūmynai.

Šaltiniai

1. Aira Dubikaltienė. Tibeto kalnynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 738-739 psl.
2. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983.