Vokietija

„Vokietijos Federacinė Respublika“ nukreipia čia. Apie valstybę, gyvavusią 1949–1990 m., žiūrėkite Vakarų Vokietija.

Vokietijos Federacinė Respublika vok. Bundesrepublik Deutschland
Vėliava Herbas
Himnas: „Vokiečių daina“
Vokietija žemėlapyje
Valstybinė kalba	vokiečių
Sostinė ir didžiausias miestas	Berlynas
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • Kancleris	Frank-Walter Steinmeier
Plotas  • Iš viso  • % vandens	357 022 km^2 (63) 1,27 %
Gyventojų  • 2022  • Tankis	83 695 430 (18) 232 žm./km^2 (58)
BVP  • Iš viso  • Vienam gyventojui	2022 4 031,149 mlrd. $ (4) 48 398$ (18)
Valiuta	Euras (€) (EUR)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC+1 (CET) UTC+2 (CEST)
Nepriklausomybė Įkūrimas Padalijimas Suvienijimas	Verdeno sutartis (843 m.) 1871 m. sausio 18 d. 1949 m. gegužės 23 d. 1990 m. spalio 3 d.
Interneto kodas	.de
Telefono kodas	+49
Kirčiavimas	Vokietijà

Vokietija (vok. Deutschland, tariama  [ˈdɔʏtʃlant] (plačiau)), oficialiai Vokietijos Federacinė Respublika (VFR, vok. Bundesrepublik Deutschland, BRD, tariama  [ˈbʊndəsʁepuˌbliːk ˈdɔʏtʃlant] (plačiau)) – valstybė Vidurio Europoje. Šiaurėje ribojasi su Danija, rytuose – su Lenkija ir Čekija, pietuose – su Austrija bei Šveicarija, vakaruose – su Prancūzija, Liuksemburgu, Belgija ir Nyderlandais. Šiaurės vakaruose Vokietija prieina prie Šiaurės jūros, šiaurės rytuose – prie Baltijos jūros. Vokietija susideda iš 16 federacinių vienetų (žemių). Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Berlynas. Vokietija – didžiausia pagal gyventojų skaičių Europos šalis (~83,15 mln. gyv.).

Antikos laikotarpiu šiaurinė dabartinės Vokietijos dalis buvo apgyvendinta įvairių germanų genčių. Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu germanų gentys apgyvendino teritorijas ir pietinėje dabartinės Vokietijos dalyje. Nuo X a. vokiečių teritorijos sudarė centrinę Šventosios Romos imperijos dalį. XVI a. šiaurinė Vokietija tapo protestantiškosios reformacijos centru.

1871 m. suvienijus vokiškas žemes, buvo įkurta Vokietijos imperija (joje dominavo Prūsijos karalystė). Po Pirmojo pasaulinio karo ir Vokietijos revoliucijos 1918–1919 m. imperiją pakeitė parlamentinė Veimaro respublika. 1933 m. naciams užėmus valdžią įkurtas Trečiasis Reichas sukėlė Antrąjį pasaulinį karą ir 1945 m. buvo okupuotas Sąjungininkų. 1949 m. Vokietija buvo padalinta į Rytų Vokietiją ir Vakarų Vokietiją. Vėl suvienyta buvo 1990 m. spalio 3 d.

Pagal BVP dydį Vokietija yra ketvirta pasaulyje ir laikoma viena turtingiausių bei ekonomiškai pajėgiausių šalių pasaulyje. Viena iš Europos Sąjungos steigėjų. Be to, JTO, EBPO, NATO, ESBO bei G7, kitų tarptautinių organizacijų narė ir svarbi paramos teikėja.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos istorija.

Nebros dangaus diskas, apie 1600 m. pr. m. e.

Senoji istorija ir ankstyvieji viduramžiai

Seniausia gyvenvietė dabartinės Vokietijos teritorijoje buvo įkurta prieš 7000 m. Yra spėjama, kad nuolatiniai gyventojai atsirado prieš 5000 metų. Neolito metu susikūrė pirmosios gyvenvietės. Gyventojai vertėsi žemės ūkiu ir gyvulininkyste. Iš šio laikotarpio išliko keletas svarbių kultūrinių radinių, tokių kaip (vok. Himmelsscheibe von Nebra) rastas dabartiniame Saksonijoje-Anhalte. Nuo 58 m. pr. m. e. iki maždaug 455 m. teritorijos kairiau Reino ir piečiau nuo Dunojaus priklausė Romos imperijai, taip pat maždaug nuo 80 iki 260 m. dalis Heseno (Wetterau) ir šiandieninis Badenas-Viurtembergas, į pietus nuo Limo. Pirmąją visos Germanijos istoriją parašė romėnų istorikas Tacitas, 98 m.

Po kruvinų prijungimų ir prievartinio saksų krikšto, Frankų imperija išsiplėtė iki Šiaurės jūros ir šiandieninės Austrijos. Frankų galios pavyzdžiu tapo Karolio Didžiojo karūnacija imperatoriumi Romoje. Bet jo imperijos vienybė truko neilgai. Ginčai tarp jo palikuonių privedė prie Verdeno sutarties (843 m.). Vokietijos vardu buvo vadinama ne valstybė, bet daugybė savarankiškų kunigaikštysčių ar karalysčių Europos centre.

Šventosios Romos imperijos imperatoriaus herbas (Habsburgų), 1605 m.

Šventoji Romos Imperija

Pagrindinis straipsnis – Šventoji Romos Imperija.

Pirmasis Vokietijos valstybingumo etapas tradiciškai siejamas su Šventąja Romos imperija, kuri buvo sukurta 962 m. buvusiose Rytų Frankų karalystės žemėse. Nuo 1254 m. dokumentuose valstybė minima lotynišku pavadinimu Sacrum Imperium Romanum („Šventoji Romos imperija“). Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis – Nationis Germanicae, o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.

Nors nuo XV a. vidurio imperijos sąvoka pradedama apibrėžti tik vokiškąsias teritorijas, o pati politinė sąjunga nuo 1485 m. oficialiai vadinosi Šventąja vokiečių tautos Romos imperija, imperija neturėjo nacionalinės dinastijos, o decentralizacijos tendencijos išryškėjo jau XIV–XV a. Dar labiau jas pagilino XVI a. reformacija ir po to sekusi konfesionalizacija. Imperija neturėjo nei vieningos valdymo sistemos, nei vieno centro.

1806 m. rugpjūčio 6 d. Napoleono Bonaparto reikalavimu, imperatoriui Pranciškui II atsisakius imperijos karūnos, imperija nustojo egzistuoti. Imperija tuo metu dėl Napoleono užkariavimų ir Reino konfederacijos sukūrimo jau buvo praradusi prasmę.

Nuo Reino konfederacijos iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos

Reino konfederacija 1807 m.

Po Reino konfederacijos sudaromojo akto pasirašymo 1806 m. liepos 12 d. iš Šventosios Romos imperijos išstojo ir konfederaciją sudarė 16 pietų ir vakarų Vokietijos valstybių. Konfederacijos protektoriumi paskelbtas Napoleonas Bonapartas. 1810 m. prie Prancūzijos tiesiogiai prijungtos didelės šiaurės Vokietijos teritorijos palei Šiaurės jūrą, kad Prancūzija galėtų geriau kontroliuoti Anglijos kontinentinės blokados vykdymą. 1813 m. po Napoleono pralaimėjimo Leipcigo mūšyje konfederacija žlugo.

Vokiečių imperatoriškojo reicho paskelbimas Versalio rūmuose (idealizuotas Antono von Wernerio paveikslas)

Šiuolaikinės Vokietijos ištakos siekia XIX a. II pusę, kai Prūsijos politiko Oto fon Bismarko pastangomis 1871 m. suvienijus vokiškas žemes, buvo įkurta Prūsijos karalystės dominuojama Vokietijos imperija. Nuo pat susivienijimo 1871 metais Vokietijos imperija kūrė savo karo pramonę ir armiją, kurios turėjo užtikrinti jai lengvas pergales puolant ar ginantis. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietija tapo viena stipriausių Europos valstybių, bet Trilypė sąjunga, kuriai priklausė Vokietijos imperija, karą pralaimėjo prieš Antantę. Pralaimėjusi karą, pagal Versalio sutartį Vokietijos imperija buvo pripažinta atsakinga už karo sukėlimą, todėl turėjo mokėti reparacijas.

Periodas nuo 1919 m. iki 1933 m. Vokietijos istorijoje dažnai vadinamas Veimaro respublikos periodu. Respublikai buvo suteiktas šis pavadinimas pagal Veimaro miestą, kuriame po Vokietijos Imperijos panaikinimo ir pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare buvo priimta naujoji konstitucija. Bet 1933 m. po Nacionalsocialistų partijos ir Adolfo Hitlerio iškilimo į valdžią, buvo sugriauta demokratinė sistema. Tai ir lėmė Veimaro Respublikos žlugimą.

Vokietijos teritoriniai pasikeitimai 1919-1945 m.

Trečiasis Reichas buvo 1933–1945 m. egzistavusios hitlerinės Vokietijos neoficialus pavadinimas. Lenkijai nesutikus patenkinti A. Hitlerio ultimatumo, 1939 m. rugsėjo 1 d. vermachtas įžengė į Lenkijos teritoriją. Neilgai trukus – 1939 m. rugsėjo 3 d. karą Vokietijai paskelbė Jungtinė Karalystė bei Prancūzija. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1945 m. gegužės 8 d. pralaiminčios Vokietijos kariniai vadai pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą.

Vokietijos padalinimas ir suvienijimas

Berlyno siena (1986 m.)

Po Antrojo Pasaulinio karo Vokietija, buvo padalinta į keturias okupacines zonas. 1949 m. buvo sukurtos dvi Vokietijos. Vakarų Vokietiją sudarė Jungtinės Karalystės, JAV ir Prancūzijos okupacinės zonos, o Rytų Vokietiją – Sovietų Sąjungos okupacinė zona. Vakarų Vokietija per pirmojo bundeskanclerio Konrado Adenauerio valdymo laikotarpį (1949–1963 m.) iš esmės tapo nepriklausoma ir ekonomiškai stipria valstybe, kuriai 1954 m. buvo leista įstoti į NATO, o 1956 m. atkurti savo kariuomenę, dalyvauti Vakarų Europos ekonomikos integraciniuose procesuose. Rytų Vokietija buvo satelitinė SSRS valstybė, nuo 1955 m. priklausiusi vadinamajai Varšuvos pakto organizacijai. 1961 m. rugpjūčio 13 d. buvo pastatyta Berlyno siena, kuri buvo nugriauta 1989 m. lapkričio 9 d. Vokietija su dabartinėmis sienomis buvo suvienyta 1990 m. spalio 3 d., Europoje žlugus komunizmo sistemai.

Dabartinė Vokietija

1991 m. birželio 20 d. buvo nuspręsta perkelti parlamentą ir vyriausybę iš tuometinės sostinės Bonos į Berlyną. Visgi Bona neprarado visiškai sostinės statuso, joje liko daug ministerijų atstovybių ir miestas vis tiek dar atlieka kai kurias sostinės funkcijas. Naująją parlamento būstinę nuspręsta išrinkti Reichstago pastatą, kuris buvo iš pagrindų modernizuotas. Pirmasis vyriausybės posėdis jame įvyko 1999 m. balandžio 19 d. Nuo 1999 m. valstybė yra euro zonos narė.

Policijos kontrolė Miunchene 2015 m. rugsėjo mėnesį.

Pirmą kartą, po Antrojo Pasaulinio karo, Vokietija į ginkluotą konfliktą, įsikišo 1999 m. Tai buvo Kosovo karas. Tai pažymėjo užsienio politikos kaitą šalyje. Po Rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis užtikrino JAV „visišką paramą“. Vokietija palaikė JAV operacijoje ir Afganistano kare, bet neįsitraukė į Irako karą 2003 m.

, 2013 m. įsiplieskęs , Karas prieš terorą ir nuo 2015 m. įsiplieskusi yra pagrindinės Vokietijos vidaus ir užsienio politikos temos pastaraisiais metais. Dabartinės valdančiosios koalicijos tvarkymasis su šiomis krizėmis yra vertinamas gana kritiškai. 2015 m. lapkričio mėnesį rengtoje apklausoje 57 % apklaustųjų nepatenkinamai vertino vyriausybės darbą.

2015 m. Vokietijoje buvo užregistruota apie 1,1 mln. pabėgėlių. Prieš tai buvo spėjama, kad į šalį atvyks 450 tūkst, o po to 800 tūkst. pabėgėlių, bet prognozės nebuvo tikslios. Yra spėjama, kad dar apie 250 tūkst. pabėgėlių šalyje yra neregistruoti. Dideli pabėgėlių skaičiai, kurie daugiausiai atvyko iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, bei skirtingi krizės sprendimo būdai didina įtampą tarp ES šalių.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos politinė sistema.

Federalinio Kanclerio kanceliarija Berlyne

Bundestagas – dabartinė ir buvusi Vokietijos parlamento vieta

Vokietija yra federacinė parlamentinė demokratinė respublika. Dabartinė Vokietijos Konstitucija buvo priimta 1949 metais. Valstybės vadovas – federacijos prezidentas (Bundesprezidentas), jį 5 metų kadencijai kartu renka Bundestagas ir Bundesratas. Prezidentas tėra simbolinė figūra, atliekanti reprezentacines ir tarpininkavimo funkcijas. Įstatymų veto teisės prezidentas neturi. Prezidentas skiria tik tam tikrus valstybės tarnautojus (ambasadorius, konsulus).

Įstatymų leidžiamoji valdžia – Bundestagas (renkamas tiesiogiai) bei federalinėms žemėms atstovaujantis Bundesratas. Bundestagas renkamas 4 metams slaptu, lygiu, tiesioginiu, proporciniu balsavimu. Bundestagą sudaro 603 atstovai, veikia 3 frakcijos – krikdemai (CDU/CSU), socialdemokratai (SPD) ir Žalieji. Vyriausybei vadovauja federalinis kancleris (Bundeskancleris), renkamas parlamento.

Vokietija yra viena iš Europos Bendrijų steigėjų, viena iš didžiųjų ES narių, kartu su Prancūzija ir Italija daugiausiai balsų ES institucijose turinti valstybė narė. Kartu su Prancūzija Vokietija atlieka iš esmės vadovaujantį vaidmenį. Pagrindinė Europos Sąjungos plėtros šalininkė. Siekia stiprinti Europos Sąjungos politinį, gynybinį ir saugumo bendradarbiavimą, nuolatinės vietos Jungtinių Tautų Saugumo taryboje (nurodydama, kad ją remia Prancūzija, Rusija ir Japonija).

Tarptautiniai santykiai

Pagrindiniai straipsniai – ir Lietuvos ir Vokietijos santykiai.

Vokietija yra užmezgusi santykius su daugiau nei 190 JTO narių, turi 229 diplomatinių misijų tinklą. Lietuva ir Vokietija diplomatinius santykius atkūrė 1991 m.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos žemės.

Žemutinė Saksonija Brėmenas Hamburgas Meklenburgas-       Pomeranija Saksonija-       Anhaltas Saksonija Brandenburgas Berlynas Tiuringija Hesenas Šiaurės Reinas-       Vestfalija Reino kraštas-Pfalcas Bavarija Badenas-   Viurtembergas Saras Šlėzvigas-   Holšteinas

Vokietija suskirstyta į 16 federalinių žemių (vok. Bundesland, dgs. Bundesländer). Berlynas ir Hamburgas yra miestai-žemės. Brėmeno žemę sudaro dvi dalys: Brėmeno miestas ir Brėmeno uostas. Vokietijos žemės (skliausteliuose nurodomi vokiški pavadinimai ir sostinės):

• Badenas-Viurtembergas (Baden-Württemberg, Štutgartas)
• Bavarija (Freistaat Bayern, Miunchenas)
• Berlynas (Berlin)
• Brandenburgas (Brandenburg, Potsdamas)
• Brėmenas (Freie Hansestadt Bremen, Brėmenas)
• Hamburgas (Freie und Hansestadt Hamburg)
• Hesenas (Hessen, Vysbadenas)
• Meklenburgas-Pomeranija (Mecklenburg-Vorpommern, Šverinas)
• Reino kraštas-Pfalcas (Rheinland-Pfalz, Maincas)
• Saksonija (Freistaat Sachsen, Drezdenas)
• Saksonija-Anhaltas (Sachsen-Anhalt, Magdeburgas)
• Saro kraštas (Saarland, Sarbriukenas)
• Šiaurės Reinas-Vestfalija (Nordrhein-Westfalen, Diuseldorfas)
• Šlėzvigas-Holšteinas (Schleswig-Holstein, Kylis)
• Tiuringija (Freistaat Thüringen, Erfurtas)
• Žemutinė Saksonija (Niedersachsen, Hanoveris).

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos geografija.

Vokietijos plotas yra 357 111,91 km² jos krantus iš šiaurės vakarų skalauja Šiaurės jūra, o iš šiaurės rytų Baltijos jūra. Atstumas nuo šiauriausio šalies taško (Sylto sala) iki labiausiai į pietus nutolusio taško (Algauerio Alpių): 876 km. Atstumas nuo labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško (Selfkanto) iki rytinio taško (Neisės) – 640 km. Vokietija ribojasi su (skliausteliuose nurodytas sienos ilgis): Danija (67 km), Lenkija (442 km), Čekija (811 km), Austrija (815 km), Šveicarija (316 km), Prancūzija (448 km), Liuksemburgu (135 km), Belgija (156 km), Nyderlandais (567 km). Sausumos sienų ilgis yra 3757 km.

Žemės panaudojimas: žemės ūkis – 54,7 %; miškai – 29,2 %; pastatų užimami plotai – 5,8 %; transportas – 4,6 %; vandens telkiniai – 2,2 %; pramonė – 0,7 %; laisvalaikis, pramogos – 0,6 %. Naudingosios iškasenos: akmens anglis, rudoji anglis, akmens druska, geležies rūda, varis, gamtinės dujos, nikelis, nafta.

Vokietijos pakrantėse susiformavę daug plokščių, žemų salų, salynų, nerijų ir pusiasalių, įlankų, užutėkių, Šiaurės jūros pakrantėse būdinga labai didelė potvynių ir atoslūgių amplitudė. Svarbiausios salos: Rytų Fryzų salos, Helgolandas (Šiaurės jūra), Fėmarnas (Baltijos jūra), Riugenas, Uzedomo sala.

Rūkas Zauerlande

Vokietijos paviršius palaipsniui kyla einant iš šiaurės į pietus. Šiaurėje plyti ledynmečio laikais susiformavusi pelkėta ir ežeringa Šiaurės Vokietijos žemuma (žemiausias taškas 3,54 m žemiau jūros lygio), su moreninėmis kalvomis ir zandrinio reljefo ruožais. Centre – sudėtinga kraštovaizdžio sistema, kurią sudaro aukštumos, neaukšti (600–800 m), seni, miškais apaugę kalnagūbriai – Harcas, Tiuringijos Miškas, Rūdiniai kalnai, Reino skalūniniai kalnai, Švarcvaldas, Šumava ir kt. Pietinėje dalyje – Bavarijos Miškas ir Alpių kalnai. Juose yra aukščiausia Vokietijos viršukalnė Cūgšpicė (vok. Zugspitze) (2962 m).

Vokietijos fizinis žemėlapis

Upių tinklas tankus, upės vandeningos, laivuojamos. Išvystytas kanalų tinklas. Dauguma Vokietijos upių priklauso Šiaurės jūros baseinui: Reinas (su intakais Mainu, Nekaru), Elbė (su intakais Zale, Hafeliu), Vėzeris, Emsas. Šios upės teka iš kalnuotų centrinių ir pietų Vokietijos sričių į šiaurę. Pietinis šalies pakraštys priklauso Juodosios jūros baseinui – ten prasideda Dunojus (su intakais Izaru, Inu, Regenu). Rytiniu šalies pakraščiu teka Baltijos jūros baseinui priklausanti Oderio upė. Ežeringiausios šalies teritorijos yra šiaurė ir pietus. Daug ledynų suformuotų ežerų telkšo kalvotoje Meklenburgo žemumoje šalies šiaurės rytuose. Ten yra didžiausias vien Vokietijos teritorijoje esantis ežeras – Miuricas (110,3 km²). Daug ežerų telkšo Alpių kalnų tektoninėse įdubose: Bodenas (536 km²), Kimo ežeras (82 km²), Amerio ežeras ir kt.

Alpių kraštovaizdis Bavarijoje

Didžioji dalis Vokietijos kraštovaizdžių sukultūrinta – paversta dirbamais laukais, ganyklomis, užstatyta gyvenvietėmis, keliais. Miškai išlikę daugiausia kalnuose (eglės, pušys, bukai, ąžuolai, skroblai ir kt.), upių slėniuose auga alksnių, gluosnių, tuopų sąžalynai. Šiaurės lygumose vyrauja viržynai. Kalnuose, saugomuose plotuose yra elnių, lapių, stirnų, šernų, vilkų (Lužicoje), pakrančių maršose ir salose yra didelė paukščių įvairovė. Šalies gamta saugoma 14-oje nacionalinių parkų.

Klimatas

Vokietijoje vyrauja švelnus vidutinių platumų klimatas. Šalyje vyrauja vakarų vėjai. Klimatas yra pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Vokietijos klimatui, be kita ko, įtaką daro Golfo srovė, kuri klimatą daro švelnesnį. Vidutinis metinis kritulių kiekis (remiantis 1961–1990 m. duomenimis) yra 700 mm. Vidutinis mėnesinis kritulių kiekis svyruoja nuo 40 mm iki 77 mm vasario ir birželio mėnesiais. Didžiojoje šalies dalyje pastovi sniego danga nesusidaro, tik kalnai žiemą būna nuolat padengti sniegu. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra lygumose ir plokščiakalniuose nuo -2 °C iki +4 °C, Alpėse – iki -5 °C. Liepą temperatūra svyruoja apie 16-20 °C, aukštikalnėse – vėsiau. Mažiausias kada nors Vokietijoje pamatuota temperatūra siekė -45,9 °C, užfiksuota ji buvo 2001 m. gruodžio 24 d. prie Funteno ežero (vok. Funtensee). Didžiausia kada nors pamatuota temperatūra buvo +40,3 °C, užfiksuota ji buvo 2003 m. rugpjūčio 8 d. Nenige (vok. Nennig) Saro krašte.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos ekonomika.

Frankfurtas prie Maino yra finansinis šalies centras ir Europos Centrinio Banko būstinė

Vokietijos ekonomika yra didžiausia Europoje ir ketvirta pagal nominalųjį BVP pasaulyje. Pastaruoju metu Vokietijos ekonomika dinamiškumu nepasižymi, yra priklausoma nuo galimų išorės sukrėtimų ir vidinių struktūrinių problemų. 2008 m. BVP sudarė 2 918 mlrd. €. Itin išplėtota pramonė. Pagrindinės ūkio šakos – chemijos pramonė, metalurgija, mašinų ir automobilių gamyba. Gaminamos elektronikos prekės, kompiuteriai, įrankiai. Garsūs yra vokiški tekstilės gaminiai, vaistai. Centrinio Rūro anglių baseine iškasama daug rudųjų anglių, arba lignito, kuris vartojamas kaip kuras gamyklose. Šalis eksportuoja labai daug prekių. Dauguma šalies produktų yra inžinerijos produktai, ypač automobiliai, mašinos, metalo ir chemijos prekės. Visame pasaulyje žinomos Vokietijos kokybiškos ir patikimos prekės. Žinomi automobiliai (Volkswagen, BMW, Audi, Opel, Mercedes), fotoaparatai (Leitz). Didžiausios kasmetinės, tarptautinės prekybos mugės ir kongresai vyksta keliuose Vokietijos miestuose tokiuose kaip Hanoveryje, Frankfurte prie Maino ir Berlyne.

Hamburgas yra antras pagal dydį uostas Europoje

Nuo 1948 m. pinigų reformos iki 8-to dešimtmečio pradžios Vakarų Vokietijos ekonomika nuolat augo, tačiau BVP augimas lėtėjo ir nuo 8-to dešimtmečio vidurio net sumažėjo iki 9-to dešimtmečio recesijos pabaigos. Biudžeto deficitas viršija 3 %, taip pažeidžiant kriterijus nustatytus Mastrichto sutartyje. Bedarbystė 7,7 % (2009 m. spalis), aiškiai didesnė bedarbystė išlieka rytinėje Vokietijos dalyje. Po Vokietijos susijungimo (1990 m.) kilo nemažai ekonominių problemų dėl didelio Rytinės Vokietijos dalies atsilikimo. Iš vakarų rytams kasmet yra pervedamos didžiulės pinigų sumos (iki 100 mlrd. JAV dolerių), siekiant atgaivinti Rytų Vokietijos ekonomiką. Dauguma tarptautinių kompanijų lieka Vakarų Vokietijoje ir tik nedaugelis kuria atstovybes rytuose.

Daugiausia dirbančiųjų žmonių Vokietijoje (72,3 %) dirba paslaugų sektoriuje. Svarbiausi sektoriai yra transporto, viešbučių, socialinis ir sveikatos. Gamybos sektoriuje dirba 25,5 % dirbančiųjų, žuvininkystės, žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose 2,2 % (pagal 2006 duomenis).

Didžiausių Vokietijos įmonių pajamos 2018 m.:

Volkswagen gamykla Volfsburge

E.ON būstinė Esene

Vieta	Įmonė	Miestas	Pajamos (mln. €)	Pelnas (mln. €)	Darbuotojai (pasaulio)
01.	Volkswagen	Volfsburgas	235 849	13 920	664 496
02.	Daimler	Štutgartas	167 362	11 132	298 683
03.			104 300	N/A	429 000
04.	BMW	Miunchenas	97 480	7207	134 682
05.	Siemens	Berlynas, Miunchenas	83 000	6100	379 000
06.	Lidl		81 200	N/A	83 000
07.		Bona	80 500	N/A	216 000
08.		Štutgartas	78 500	5300	410 000
09.	Uniper SE	Diuseldorfas	78 176	865	11 272
010.	BASF	Liudvigshafenas	62 700	6400	122 404
011.		Bona	61 550	2224	547 500
020.		Diuseldorfas	36 500	1396	146 301
026.	E.ON	Diuseldorfas	30 253	2989	43 302
—		Miunchenas	132 283	7703	142 460
—	Deutsche Bank	Frankfurtas	25 316	1332	91 737

Demografija

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos demografija.

Žemėlapis pagal užsieniečių skaičių. Kuo tamsiau nuspalvota šalis, tuo daugiau iš jos kilusių žmonių gyvena Vokietijoje

Vokietija turi vieną mažiausių gimstamumo rodiklių pasaulyje. Be to, 2008 m. duomenimis, yra trečia valstybė pasaulyje pagal amžiaus medianą, kuri šalyje yra net 43,8 m. Pasak 2009 m. apskaičiavimų, keturiolikos metų ir jaunesni žmonės sudaro tik 13,7 % visos populiacijos, o 65 metų ir vyresni – 20,3 %. Nepaisant to, dėl imigracijos ir gan aukštos vidutinės gyvenimo trukmės (79,26 m.), šalies gyventojų skaičius mažėja nežymiai: 2009 m. Vokietijos populiacija sumažėjo 0,053 %.

Jungtinės Tautos Vokietiją įvardijo kaip trečią valstybę pagal imigrantų skaičių. Jie sudaro 12 % Vokietijos populiacijos ir 5,2 % visų pasaulio migrantų.Vokiečiai šiuo metu sudaro maždaug 91,5 % visų šalies gyventojų, o didžiausios tautinės mažumos yra turkai (2,4 %), serbai, kroatai, italai, lenkai, rusai, graikai ir ispanai. Iš užsienio valstybių, daugiausiai bent dalinai iš Vokietijos kilusių žmonių gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (50 milijonų), Brazilijoje (5 milijonai), Kanadoje (3 milijonai) ir Argentinoje (2 milijonai). Nuo 1987 m. į Vokietiją sugrįžo maždaug 3 milijonai etninių Vokiečių, daugiausiai iš rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos.

Kalbos

95 % gyventojų gimtoji kalba yra vokiečių arba vienas iš jos dialektų. Tiesa, daug dialektų yra sunkiai suprantami žmonėms, mokantiems tik bendrinę vokiečių kalbą, nes jie kartais skiriasi ir žodynu, ir fonologija, ir sintakse. Populiariausios imigrantų kalbos yra turkų, lenkų ir rusų. 67 % Vokietijos gyventojų moka bent vieną, 27 % – bent dvi, ir 8 % – bent tris kalbas neskaitant gimtosios. Pagal šiuos duomenis, vokiečiai moka mažiau kalbų nei daugelio mažesniųjų ES šalių žmonės, bet daugiau nei Lenkijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Vengrijos, Jungtinės Karalystės ir kelių kitų ES valstybių gyventojai. Plačiausiai mokamos negimtosios kalbos yra anglų (56 %), prancūzų (15 %) ir rusų (5 %). Nors daliai gyventojų vokiečių kalba nėra gimtoji, ją moka beveik visi Vokietijoje gyvenantys žmonės.

Religija

Kelno katedra

Pasiskirstymas pagal religiją (2019):

• krikščionys – 55,1 % (45,8 milijono)
  • katalikai – 27,2 % (22,6 milijono)
  • protestantai – 24,9 % (20,7 milijono)
  • ortodoksai – 1,9 % (1,5 milijono)
  • Kiti krikščionys – 1,1 % (898 000)
• musulmonai – 5,2 % (4,3 milijono)
• budistai – 0,2 %
• judėjai – 0,1 %
• hinduistai – 0,1 %
• Jazidai – 0,1 %
• kitos religijos – 0,4 %
• netikintys arba neturintys užregistruotos religijos – 38,8 % (32,3 milijono)

Brėmeno rotušė

Protestantai yra susitelkę šalies šiaurėje ir rytuose, o Romos katalikai – pietuose ir vakaruose. Buvęs popiežius Benediktas XVI yra kilęs iš Bavarijos. Didžioji dalis nereligingų žmonių gyvena buvusioje Rytų Vokietijoje, ypač dideliuose miestuose. Daugelis Vokietijos ortodoksų yra serbai arba graikai. 50 % budistų yra imigrantai iš Azijos. Prieš susivienijimą Vokietijoje gyveno tik 30 000 žydų, o dabar – 200 000. Daugiausiai jų gyvena Berlyne, Frankfurte prie Maino ir Miunchene.

Pasak 2005 m. apklausos, 47 % Vokietijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 25 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 25 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Likę 3 % pasirinko variantą „nežinau“. Pagal šiuos duomenis, Vokietija yra vidutiniškai religinga palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis.

Miestai

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Vokietijos miestai.

Didžiausias šalies miestas yra Berlynas, kuriame gyvena apie 3,4 mln. žmonių. Kiti dideli miestai, turintys daugiau nei 1 mln. gyventojų, yra Hamburgas ir Miunchenas. Dvidešimt didžiausių Vokietijos miestų pagal gyventojų skaičių:

Didžiausi Vokietijos miestai
	Vieta	Miestas	Žemė	Gyventojų	Vieta	Miestas	Žemė	Gyventojų	Berlynas Hamburgas
	1	Berlynas	Berlynas	3 448 584	11	Hanoveris	Žemutinė Saksonija	521 118
	2	Hamburgas	Hamburgas	1 774 688	12	Leipcigas	Saksonija	520 606
	3	Miunchenas	Bavarija	1 342 339	13	Drezdenas	Saksonija	517 133
	4	Kelnas	Šiaurės Reinas-Vestfalija	996 084	14	Niurnbergas	Bavarija	504 461
	5	Frankfurtas prie Maino	Hesenas	670 816	15	Duisburgas	Šiaurės Reinas-Vestfalija	491 772
	6	Štutgartas	Badenas-Viurtembergas	603 194	16	Bochumas	Šiaurės Reinas-Vestfalija	376 006
	7	Diuseldorfas	Šiaurės Reinas-Vestfalija	587 498	17	Vupertalis	Šiaurės Reinas-Vestfalija	350 541
	8	Dortmundas	Šiaurės Reinas-Vestfalija	582 354	18	Bylefeldas	Šiaurės Reinas-Vestfalija	322 593
	9	Esenas	Šiaurės Reinas-Vestfalija	577 722	19	Bona	Šiaurės Reinas-Vestfalija	319 657
	10	Brėmenas	Brėmenas (žemė)	547 247	20	Manheimas	Badenas-Viurtembergas	312 990
	Šaltinis: World Gazetteer: Germany: largest cities and towns and statistics of their population

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos kultūra.

Noišvanšteino pilis

Vokietijos kultūra formavosi regioniniu pagrindu, kadangi nacionalinė Vokietijos valstybė (Vokietijos imperija) buvo sukurta palyginti vėlai, 1871 m. (Bismarko laikais). Kadangi nebuvo bendros Vokietijos valstybės, kultūrą jungė vokiečių kalba. Vokietijos kultūra yra germaniškosios Europos kultūros dalis. Vokietija dažnai vadinama poetų ir mąstytojų šalimi (vok. das Land der Dichter und Denker, angl. the land of poets and thinkers). Kultūros propagavimu bei populiarinimu užsienyje užsiima įvairios institucijos bei organizacijos. Žymiausios – Gėtės institutas, Inter Nationes, Vokietijos akademinių mainų tarnyba (DAAD) ir kt.

Literatūra

Johanas Volfgangas fon Gėtė (1749–1832)	Frydrichas Šileris (1759–1805)	Broliai Grimai (1785–1863)	Tomas Manas (1875–1955)	Hermanas Hesė (1877–1962)

Vokiečių literatūra siekia viduramžius. Geras pavyzdys yra Valterio fon der Fogelveide kūryba. Žymiausiais vokiečių rašytojais yra tituluojami Johanas Volfgangas Gėtė, Frydrichas Šileris ir Broliai Grimai. XX a. vokiečių rašytojai gavę Nobelio literatūros premijas – Teodoras Momzenas (1902 m.), Paulius Heizė (1910 m.), Gerhartas Hauptmanas (1912 m.), Tomas Manas (1929 m.), Hermanas Hesė (1946 m.), Heinrichas Bėlis (1972 m.) ir Giunteris Grasas (1999 m.), XXI a. – Herta Miuler (2009 m.).

K. D. Frydrichas Keliautojas virš rūko jūros, 1818 m.	Francas Markas Mėlynas arklys 1911 m.

Dailė

Žymiausi vokiečių renesanso dailininkai yra Albrechtas Altdorferis, Lukas Kranachas Vyresnysis, Matijas Griunevaldas, Hansas Holbeinas Jaunesnysis ir labiausiai žinomas tarp jų yra Albrechtas Diureris.

Tarp žymiausių vokiečių baroko meistrų buvo Kosmas Damianas Asamas. Kiti žymūs menininkai buvo: romantikas Kasparas Davidas Frydrichas, siurrealistas Maksas Ernstas, ekspresionistas Otas Diksas, konceptualistas Jozefas Boisas ar neoekspresionistas Georgas Bazelicas.

Klasikinė muzika

Liudvikas van Bethovenas (1770–1827) – vienas žymiausių visų laikų kompozitorių.

Europos klasikinės muzikos istorijoje svarbų vaidmenį vaidino vokiečių kompozitoriai, kurie dažnai buvo vieni iš svarbiausių savo epochos muzikų. Pasaulyje labiausiai žinomi vokiečių kompozitoriai nuo baroko iki klasicizmo, romantizmo ir modernizmo buvo Henrikas Šiucas, Georgas Frydrichas Hendelis, Johanas Sebastianas Bachas, Liudvikas van Bethovenas, Richardas Vagneris, Johanesas Bramsas ir Richardas Štrausas. Iš vėlyvųjų kompozitorių garsus yra Karlas Orfas, Karlheinz Stockhausen ir Hans Zimmer.

Architektūra

Šverino pilis, Meklenburgas (1358–1857 m.)

Vokietija turi turtingą ir įvairią architektūros istoriją, kuri yra glaudžiai susijusi su kaimyninių šalių architektūros istorija. Pagrindą Vokietijos architektūrai davė senovės romėnų architektūrinis palikimas, toks kaip, (iš lotynų juodieji vartai) Tryre ir nesenai iškastas senovės romėnų teatras Maince. Kai kurie priešromaniniai pastatai kaip (vok. Torhalle Lorsch taip pat Königshalle) rodo architektūros vystymąsi romanikos kryptimi, kuri Šventojoje Romos imperijoje prasidėjo apie 1030 m. Pirmieji gotikiniai pastatai Šventojoje Romos imperijoje buvo pastatyti apie 1230 m. pvz., (vok. Liebfrauenkirche) Tryre.

Maždaug apie 1520 m., iš dabartinės Italijos teritorijos, Šventąją Romos imperiją pasiekė renesansas. Puikus renesanso pavyzdys yra . Barokas čia taip pat prasidėjo vėliau nei kitur (apie 1650 m). Keletas pavyzdžių kūriniai (vok. Wieskirche) ir Rezidencijos rūmai Liudviksburge (vok. Residenzschloss Ludwigsburg). Maždaug 1770 prasidėjo klasicizmo epocha. Žinomi pastatai Senasis muziejus (vok. Altes Museum) Berlyne, (vok. Charlottenhof) Potsdame ir Brandenburgo vartai. Istorizmo laikotarpyje (1840–1900 m.) žinomiausi pastatyti pastatai Vokietijoje yra Noišvanšteinas ir (vok. Berliner Dom).

Kita informacija

Vokietijos šventės Vokietijos ryšiai Vokietijos transportas

Vokietijos karinės pajėgos Vokietijos teisinė sistema Vokietijos sportas

Šaltiniai

1. § 23 Absatz 1 Verwaltungsverfahrensgesetz (Bund).
2. Danų, vokiečių žemaičių, sorbų, romų ir fryzų kalbos yra pripažintos kaip regioninės ar mažumų kalbos pagal Europos regioninių ir mažumų kalbų chartiją (ERMKC)
3. CŽV faktų knyga: Vokietija Archyvuota kopija 2018-12-24 iš Wayback Machine projekto.
4. „Surface water and surface water change“. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Suarchyvuota iš originalo 2021-03-24. Nuoroda tikrinta 2020-10-11.
5. „Bevölkerung nach Geschlecht und Staatsangehörigkeit“. Destatis. Suarchyvuota iš originalo 2019-08-23. Nuoroda tikrinta 2022-08-25.
6. „World Economic Outlook database: October 2022“. Tarptautinis valiutos fondas. 2022-10-11. Nuoroda tikrinta 2022-10-12.
7. „Valstybių ir jų sostinių pavadinimai“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Suarchyvuotas originalas 2022-10-06. Nuoroda tikrinta 2022-06-23.
8. Lotyniškas pavadinimas Sacrum Imperium (Šventoji imperija) dokumentuose minimas nuo 1157 m. Lotyniškas pavadinimas Sacrum Romanum Imperium (Šventoji Romos imperija) pirmą kartą dokumentuose minimas 1254 m. Pilnas pavadinimas „Vokiečių Tautos Šventoji Romos imperija“ (Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation) naudojamas nuo XV a.
   Zippelius, Reinhold (2006) [1994]. Kleine deutsche Verfassungsgeschichte: vom frühen Mittelalter bis zur Gegenwart [Brief German Constitutional History: from the Early Middle Ages to the Present] (vokiečių) (7th leid.). Beck. p. 25. ISBN 978-3-406-47638-9.
9. „The Lost German East“. google.com.
10. Johannes Koch: Bedenkenswertes zur Himmelsscheibe von Nebra. Koenen-Dresp, Glons 2007, S. 9; Anmerkung Sch05: Wolfgang Schlosser: Korrespondenz vom 12. Mai 2005.
11. Günther Heydemann: Zwischen Konsens, Krise und Konflikt. Der 11. September 2001 und seine Auswirkungen auf die deutsch-amerikanischen Beziehungen. In: Klaus Hildebrand, Udo Wengst, Andreas Wirsching (Hrsg.): Geschichtswissenschaft und Zeiterkenntnis. Von der Aufklärung bis zur Gegenwart. Festschrift für Horst Möller. Oldenbourg, München 2008, S. 437–452, hier S. 439. Abgerufen am 7. Januar 2013.
12. Wie zufrieden sind Sie mit der Arbeit der Bundesregierung?, Statista-Befragung, abgerufen am 30. November 2015.
13. Lea Kosch: Neue Zahl für 2015: Knapp über eine Million Flüchtlinge sind in Deutschland registriert, The Huffington Post vom 2. Januar 2016.
14. Statistische Ämter des Bundes und der Länder: Gebiet und Bevölkerung – Fläche und Bevölkerung Archyvuota kopija 2017-07-06 iš Wayback Machine projekto., Stand: 30. November 2009. Abgerufen am 1. Februar 2010.
15. Rank Order – GDP (purchasing power parity) Archyvuota kopija 2011-06-04 iš Wayback Machine projekto. CIA Factbook 2005. Nuoroda tikrinta 31 December 2006.
16. „Germany“. International Monetary Fund. Nuoroda tikrinta 2009-10-01.
17. Wind Power Federal Ministry of Economics and Technology (Germany) Nuoroda tikrinta 30 November 2006.
18. Statistisches Bundesamt: Erwerbstätige Wirtschaftssektoren Archyvuota kopija 2010-08-07 iš Wayback Machine projekto.
19. Top-500. Archyvuota kopija 2020-09-26 iš Wayback Machine projekto. cio.de
20. Key indicators. Allianz.
21. Deutsche Bank Annual Report 2018 on SEC Filing Form 20-F.
22. https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/rankorder/2054rank.html?countryName=Germany&countryCode=gm&regionCode=eu&rank=221#gm Archyvuota kopija 2009-08-10 iš Wayback Machine projekto.
23. Valstybių sąrašas pagal Amžiaus medianą angliškoje Vikipedijoje
24. State of World Population 2006 United Nations Population Fund. 2006. Nuoroda tikrinta 2007, 01-01.
25. The 1990 census gives 57.9 million, or 23.3% of the U.S. population.
26. A Imigração Alemã no Brasil | Brasil | Deutsche Welle | 25.07.2004 Archyvuota kopija 2011-07-15 iš Wayback Machine projekto.
27. 2001 Canadian Census Archyvuota kopija 2013-04-09 iš Wayback Machine projekto. gives 2,742,765 total respondents stating their ethnic origin as partly German, with 705,600 stating „single-ancestry“.
28. «Relaciones culturales entre Alemania y la Argentina». Buenos Aires: Embajada de Alemania en Argentina. Consulted April 4, 2009.
29. According to the Centro Argentino Cultural Wolgadeutsche] there are 2,000,000 descendants of Volga Germans in Argentina
30. „Fewer Ethnic Germans Immigrating to Ancestral Homeland“. Migration Information Source. February 2004
31. „BBC Education“.
32. (Angliškai)Europeans and their Languages
33. Religionszugehörigkeiten 2019
34. Religionen in Deutschland: Mitgliederzahlen Archyvuota kopija 2014-05-28 iš Wayback Machine projekto. Religionswissenschaftlicher Medien- und Informationsdienst. November 4, 2006. Nuoroda tikrinta 2006, 11-30.
35. Die Zeit 12/07, page 13
36. The Jewish Community of Germany Archyvuota kopija 2006-08-31 iš Wayback Machine projekto. European Jewish Congress. Nuoroda tikrinta 2006, 11-30.
37. „(Angliškai) Eurobarometer on Social Values, Science and technology 2005 - 9 puslapis“ (PDF).
38. Spätzle Westerns Spiegel Online International. Apr. 6, 2006. Nuoroda tikrinta 2006, 12-06
39. Internetquelle |url=http://www.goethe.de/uun/pro/jb13/Jahrbuch_2012_13.pdf |titel=Jahrbuch 2012/2013 |hrsg=Goethe-Institut |seiten=177 |archiv-url= |archiv-datum=2013-11-11 |zugriff=2013-11-11 |format=PDF
40. Internetquelle |url=https://www.goethe.de/de/uun.html |titel=Über uns |werk=Website des Goethe-Instituts |zugriff=2018-02-15
41. Cite news |url=https://www.telegraph.co.uk/news/uknews/1567544/Top-100-living-geniuses.html |title=Top 100 living geniuses |date=30 October 2007 |work=The Daily Telegraph |url-status=live |archive-url= |archive-date=29 June 2011

Literatūra

• Margarete Graf: Schnellkurs Deutschland, DuMont, Köln 2007, ISBN 978-3-8321-7760-7.
• Axel Schildt, Detlef Siegfried: Deutsche Kulturgeschichte: Die Bundesrepublik von 1945 bis zur Gegenwart. Carl Hanser Verlag, München 2009, ISBN 3-446-23414-4.
• Enzyklopädie deutscher Geschichte, hrsg. von Lothar Gall. In Verbindung mit Peter Blickle, Elisabeth Fehrenbach, Johannes Fried, Klaus Hildebrand, Karl Heinnrich Kaufhold, Horst Möller, Otto Gerhard Oexle, Klaus Tenfelde. R. Oldenbourg Verlag, München 1988 ff.

Nuorodos

Sužinokite daugiau kituose Vikimedijos projektuose
	Puslapis projekte Vikiteka: Vokietija
	Puslapis projekte Vikižodynas: Vokietija
	Puslapis projekte Vikicitatos: Vokietija
	Puslapis projekte Vikiknygos: Vokietija
	Puslapis projekte Vikišaltiniai: Vokietija

Vikisritis: Vokietija

Bendros nuorodos

• Faktai apie VFR: Kultūra Archyvuota kopija 2016-01-09 iš Wayback Machine projekto.
• Gėtės instituto tinklalapis
• Tinklalapis apie Vokietiją (vokiečių, anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų kalbomis)

Vyriausybė

• Oficiali Vokietijos Bundestago svetainė (vokiečių. k)
• Oficiali Vokietijos Bundesrato svetainė (vokiečių k.)
• Oficiali Vokietijos Federalinio Prezidento svetainė (vokiečių, anglų, prancūzų, ispanų k.)
• Oficiali Vokietijos Vyriausybės svetainė (vokiečių, anglų, prancūzų k.)

Žemėlapiai

• Susivienijusi Vokietija 1871–1918 metais
• Vokietija 1919–1937 metais, politiniais motyvais Tautų Sąjungai nuo jos atplėšus kai kurias vokiškas žemes
• Vokietija prieškario Europos valstybių kontekste
• Atplėštų 1919–1945 metais nuo Vokietijos vokiškų žemių žemėlapis
• Vokietija Europos valstybių kontekste 2009 metais
• Dabartinis Vokietijos fizinis žemėlapis
• Dabartinis Vokietijos politinis žemėlapis
• Dabartinis Vokietijos pagrindinių kelių žemėlapis
• Vokietija per googlemaps žemėlapį

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.