Šermuonėlis

Mustela erminea Apsauga: 4(I) – Nenustatyta
Šermuonėlis (Mustela erminea)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai ( Animalia) Tipas: Chordiniai ( Chordata) Klasė: Žinduoliai ( Mammalia) Būrys: Plėšrieji žinduoliai ( Carnivora) Šeima: Kiauniniai ( Mustelidae) Gentis: Šeškai ( Mustela) Rūšis: Šermuonėlis ( Mustela erminea)
Binomas
Mustela erminea Linnaeus, 1758

Šermuonėlis (Mustela erminea) – kiauninių šeimos plėšrus žinduolis.

Apsauga

Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Išvaizda

Šermuonėlis žieminiu kailiu

Smulkus, sveria 200–300 g, laibas, ilgo kūno, trumpų kojų. Uodega apie pusės kūno ilgio su juodu galu. Vasarą viršutinė kūno pusė gelsva ar rusva, apatinė balta. Žiemą visas baltas tik uodegos galiukas juodas. Kojų pirštai su riestais, aštriais nagais. Patinas beveik nesiskiria nuo patelės.

Biologija

Šermuonėlio paplitimas

Dažniausiai gyvena drėgnuose biotopuose: medžiais ir krūmais apaugusiuose vandens telkinių krantuose, pelkėtuose miškuose, lapuočių ir mišrių miškų kirtavietėse, pamiškėse, išeksploatuotuose durpynuose, karjeruose, kelmų ar šaknų krūvose. Sausi pušynai šermuonėliui netinka. Gerai plauko.

Veiklus ištisus metus. Medžioja prieblandoje ir naktį. Apsigyvena pelių urveliuose arba rausia juos pats. Pastovesnius lizdus šermuonėlis įsiruošia jaunikliams auginti. Lizdą iškloja žolėmis, samanomis, graužikų kailiukais, paukščių plunksnomis ir pūkais.

Poruojasi balandžio-rugsėjo mėnesiais. Nėštumas – 240–393 paros. Apvaisintos kiaušialąstės ilgą laiką nesivysto, būna . Per metus užaugina vieną vadą iš 2-9 (iki 14) jauniklių. Dažniausiai jauniklius atsiveda balandžio-gegužės mėnesiais.

Pastaruoju metu nurodoma, jog gali būti apvaisintos jaunos, 20 parų amžiaus, patelės. Normaliai patelės subręsta sulaukusios 2,5-4 mėnesių, o patinai – 14 mėnesių.

Mityba

Minta pelėmis, pelėnais, vandeniniais pelėnais ir žiurkėmis. Ėda ir varles, žiogus, sliekus, vabzdžių lervas, smulkius paukščius, jų jauniklius, kiaušinius. Ondatrų nameliuose pragraužia angas ir suėda pačias ondatras ar jų jauniklius. Taip pat minta ir lemingais, kuriuos gaudo požeminiuose tuneliuose.

Kaip dauguma kiauninių žvėrelių, šermuonėliai prakanda aukai pakaušį, suėda smegenis, o po to renkasi kitas kūno dalis. Apsigyvenę sodybose, gali paragauti ir naminių paukščių kiaušinių.

Amžius

Gyvena iki 8-10 metų.

Priešai, nykimo priežastys

Šermuonėlius gali gaudyti lapės, usūriniai šunys, plėšrieji paukščiai, rečiau – valkataujantys šunys ir katės. Pastarąjį dešimtmetį šermuonėliai nukenčia dėl šiltų ir besniegių žiemų. Lapkričio-kovo mėnesiais šermuonėliai, būdami baltos spalvos, tamsiai pilkoje aplinkoje lengvai pastebimi plėšrūnų, todėl besniegėmis žiemomis žūva daug šių žvėrelių.

Veiklos žymės

• Pėdos sniege ir purioje dirvoje, ypač prie vandens telkinių;
• Sudraskytų paukščių plunksnos;
• Nedidelės, apvalios angos ondatrų nameliuose;
• Išmatos ant takelių, nuverstų medžių stiebų, akmenų.

Vertė

Puošnus žvėrelis. Globojamas. Vakarų Europos ūkininkai stengiasi išlaikyti sodybose, nes jis išpjauna ne tik peles, bet ir žiurkes.

Gausa

Paplitęs visoje Lietuvoje, tačiau niekur nėra dažnas, kai kur netgi labai retas.

Medžioklė

Medžiojamasis gyvūnas. Lietuvoje nemedžiojamas. Anksčiau medžiotas dėl puošnaus kailio.

Šaltiniai

1. Taylor, Barbara. Arktis ir Antarktis. Vilnius: Alma littera, 1998, 36 psl. ISBN 9986-02-498-6.

Literatūra

• A.Navasaitis, K.Pėtelis „Medžioklė“, 1998 m. – ISBN 9986-756-38-3

Vikiteka: Šermuonėlis – vaizdinė ir garsinė medžiaga