Patarmė tarmės smulkesnė teritorinė atmaina pasižyminti savitais fonetiniais ar morfologiniais bruožais Pavyzdžiui lietu

Patarmė – tarmės smulkesnė teritorinė atmaina, pasižyminti savitais fonetiniais ar morfologiniais bruožais. Pavyzdžiui, lietuvių aukštaičių tarmė pagal dvigarsių an, am, en, em ir nosinių balsių ą, ę likimą skirstoma į vakarų, rytų ir pietų patarmes, lietuvių žemaičių tarmė pagal bendrinės kalbos dvibalsių uo, ie atitikmenis – į pietų, šiaurės ir vakarų (beveik išnykusi) patarmes. Terminą patarmė lietuvių tarmėtyroje pradėjo vartoti K. Jaunius. Patarmės dalijamos į šnektas.

Išnašos

Teresė Paulauskytė (redaktorė) (2010-06-15, red. 2018-02-02). „Patarmė“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-08-03. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= ()
Zinkevičius, Z. (1994). Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. pp. 24–25. ISBN 5-420-00778-9.
Zinkevičius, Z. (1994). Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. p. 85. ISBN 5-420-00778-9.

[VLE-1] Teresė Paulauskytė (redaktorė) (2010-06-15, red. 2018-02-02). „Patarmė“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-08-03. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= ()

[2] Zinkevičius, Z. (1994). Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. pp. 24–25. ISBN 5-420-00778-9.

[3] Zinkevičius, Z. (1994). Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. p. 85. ISBN 5-420-00778-9.