Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Anabaptistai (gr. ανα 'vėl' +βαπτιζω 'panardinimas' – vėl panardinu, krikštiju) – radikalus reformacijos laikotarpio protestantų judėjimas, atsiradęs XVI a. pr. Šveicarijoje ir Pietų Vokietijoje ir paplitęs Vidurio bei Vakarų Europoje.

Anabaptistas Janas Matisas (*Jan Matthys*)

Mėgino grįžti prie krikščionybės ištakų, pripažino tik sąmoningo amžiaus žmonių krikštą, neigė bažnytinę hierarchiją, bendravimą su Dievu vertino labiau už kasdienį patyrimą. Taip pat reikalavo lygybės, turto bendrumo, pasisakė prieš karinę tarnybą, mirties bausmę. Anabaptistų svarbiausias tikėjimo dokumentas – 1527 m. išleistas „Šleitheimo išpažinimas“.

Pirmieji anabaptistai, pritariantys U. Cvinglio idėjoms, 1523 m. įkūrė bendruomenes, vėliau atsiskyrė ir pradėjo plisti Vidurio ir Rytų Europoje. Pagrindiniai centrai susiformavo Strasbūre, Augsburge. 1534 m. užėmė valdžią Miunsteryje, kur 1535 m. sukėlė žudynes, po kurių persekiojamas judėjimas pradėjo nykti. Judėjimą atgaivino pamokslininkas Menas Simonsas (Menno Simons), įkurdamas menonitų bendruomenę, taip pat anabaptistų idėjas perėmė baptistai.

Lietuvoje XVI a. viduryje anabaptistų idėjas skelbė arijonai, kuriuos išvijus iš Lietuvos 1658–1660 m. anabaptistų neliko.

Pastaruoju metu Lietuvoje esanti save kildina iš anabaptistų judėjimo.