Marokas

Maroko Karalystė arab. المملكة المغربية al-Mamlakah al-Maghribīyah ber. ⵜⴰⴳⵍⴷⵉⵜ ⵏ ⵍⵎⵖⵔⵉⴱ Tageldit n Lmeɣrib
Vėliava Herbas
Himnas: „Šarifo himnas“
Marokas žemėlapyje
Valstybinė kalba	Arabų, berberų, prancūzų (de facto)
Sostinė	Rabatas
Didžiausias miestas	Kasablanka
Valstybės vadovai  • Karalius  • Premjeras
Plotas  • Iš viso  • % vandens	710 850 km² arba 446 550 km^2 (39 arba 57) 0,056 %
Gyventojų  • 2022  • Tankis	38 489 738 (39) 50 žm./km^2 (131)
BVP  • Iš viso  • Vienam gyventojui	2022 130,062 mlrd. $ (60) 3 629$ (134)
Valiuta	Maroko dirhamas (MAD)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC+1 netaikomas
Nepriklausomybė Paskelbta	nuo Prancūzijos 1956 m. balandžio 7 d.
Interneto kodas	.ma المغرب.
Telefono kodas	+212

Marokas (arab. المغرب = al-Maghrib, ber. ⵍⵎⵖⵔⵉⴱ = Lmeɣrib), oficialiai Maroko Karalystė (arab. المملكة المغربية‎ = al-Mamlakah al-Maghribīyah, ber. ⵜⴰⴳⵍⴷⵉⵜ ⵏ ⵍⵎⵖⵔⵉⴱ = Tageldit n Lmeɣrib) – valstybė Šiaurės vakarų Afrikoje. Rytuose ribojasi su Alžyru, pietuose – su Vakarų Sachara, vakaruose – su Atlanto vandenynu, šiaurėje – su Gibraltaro sąsiauriu ir Viduržemio jūra. Nuo 1975 m. Marokas valdo didžiąją Vakarų Sacharos dalį, tačiau ši aneksija nėra visuotinai pripažįstama.

Marokas yra konstitucinė monarchija ir iki 2017 metų sausio 30 dienos buvo vienintelė Afrikos šalis, nepriklausiusi Afrikos Sąjungai. Šiuo metu jis yra Arabų lygos, Arabų Magrebo sąjungos, Afrikos Sąjungos, Islamo pasitarimo organizacijos, Viduržemio dialogo grupės, 77 grupės narys ir viena iš NATO nepriklausančių JAV sąjungininkų.

Pavadinimas

Visas šalies pavadinimas arabų kalba (Al-Mamlaka al-Maghribiya) reiškia „Vakarų karalystė“. Taip pat plačiai vartojamas pavadinimas Al Maghrib, kuris reiškia „Vakarai“. Istorikai Maroką vadina Al Maghrib al Aqsá (Tolimieji Vakarai), kad atskirtų nuo istorinio regiono Magrebo. Žodis Marokas daugelyje kalbų kilo iš buvusios sostinės Marakešo pavadinimo. Berberų kalboje Murakush reiškia „Dievo žemė“. Turkiškas Maroko pavadinimas yra nuo Feso miesto.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Maroko istorija.

Dabartinė Maroko teritorija apgyvendinta dar viduriniojo paleolito laikais neandertaliečių. Kaip rodo Kapsos kultūros ženklai, to meto Magrebas nebuvo toks sausringas. Daugelis mokslininkų mano, kad berberų kalba atsirado regione su žemės ūkiu ir buvo priimta jau buvusių gyventojų kartu su imigrantais. Šiuolaikinė genetinė analizė patvirtino, kad daug įvairių gyventojų grupių prisidėjo kuriant šiuolaikinę Maroko populiaciją, įskaitant (be pagrindinių berberų ir arabų grupių) finikiečius, Sefardo žydus ir labai maža dalis juodaodžių. Berberai, etninių aktyvistų sluoksniuose save vadinantys Amazigh, paprastai vadinami berberais ar pagal regioninių tautelių pavadinimus, pvz., šleuhai.

Senovės graikai visą Šiaurės Afrikos pakrantę (ir Maroką) vadino Libija. Čia labai aktyvūs buvo finikiečiai, kurie kūrė kolonijas. Svarbiausi jų miestai Maroko teritorijoje buvo Tinga (Tanžeras), Abyla (Seuta), Liksus (Larašas) ir kt. V a. pr. m. e. visi jie pateko į Kartaginos valdžią. Klasikiniu laikotarpiu Marokas buvo vadinamas Mauretanija (kadangi vietos berberai buvo vadinami maurais), bet pavadinimas neturi būti painiojamas su dabartine Afrikos valstybe Mauritanija.

146 m. pr. m. e. regione įsitvirtino Romos Respublika. Imperijos laikotarpiu Marokas buvo administruojamas kaip . Kraštas buvo romanizuojamas, pirmaisiais mūsų eros amžiais čia plito krikščionybė. Nepaisant to, romėnų kultūra šią provinciją palietė silpniau nei į rytus nuo jos buvusią Afrikos provinciją.422 m. į Š. Afriką įsiveržė karaliaus Gunderiko vadovaujami vandalai, o 533 m. romėnų valdžią atkūrė Bizantijos imperatorius Justinianas.

VII a. Mauretaniją nukariavo arabai, kurie prijungė ją prie Kalifato. Nuo tada kraštas sudarė dalį arabų Magrebo ir buvo vakariausia arabų pasaulio dalimi. Maroke plito islamas. Yrant Abasidų kalifatui, 780 m. Maroke įsigalėjo vietinė dinastija Idrisidai, ir taip prasidėjo nepriklausomos Maroko valstybės laikotarpis, kuris truko iki pat XX a. Šalyje buvo stiprus tiek arabiškas, tiek vietinis berberiškas paveldas, todėl dinastijos buvo kilę tiek iš vienų, tiek iš kitų. Šiuo laikotarpiu Marokas atkūrė dar finikiečių laikais nusistovėjusius Transsacharinės prekybos kelius su Užsachario Afrika (Sahelio civilizacija), buvo vienas svarbiausių egzotiškų afrikinių prekių tiekėju Vakarų pasauliui. Valdant , Marokas trumpam išplėtė savo karinę kontrolę per Sacharą iki pat Timbuktu.

XVI a., Sadi dinastijos laikais Marokas susidūrė su naujais iššūkiais, nes turėjo priešintis dviem didžiausioms to meto galybėms regione. Viena jų buvo Osmanų imperija, siekusi prijungti Maroką ir taip politiškai suvienyti visą Šiaurės Afriką, kita buvo Europos (ypač Portugalijos) kolonizatoriai. Marokui pavyko išsaugoti nepriklausomybę tiek nuo vienų, tiek nuo kitų. XVII a. viduryje į valdžią atėjo Alavitų dinastija, valdanti iki dabar.

Nors Marokas, iš visų Afrikos šalių būdamas arčiausiai Europos, didele dalimi buvo veikimas Europoje vykstančių kultūrinių procesų, XIX a. šalis pasirinko izoliacijos politiką. Jame nevyko revoliucijos, tuo metu pakreipusios Europos šalių raidą. Nors kai kurie sultonai bandė modernizuoti šalį, jos armiją, reformos nebuvo sėkmingos, ir Marokas ėmė atsilikti nuo Vakarų valstybių. Tai nulėmė, kad 1912 m. jis tapo Prancūzijos protektoratu.

Vykstant dekolonizacijai, 1956 m. Marokas paskelbė nepriklausomybę ir demokratiniu principu suformavo vyriausybę. Tuometinis sultonas tapo pirmuoju šalies karaliumi. Valdant jo sūnui (1961–1999), šalis ėjo autoritarizmo kryptimi. Buvo paleistas parlamentas, Marokas pradėjo karą su Ispanija dėl Vakarų Saharos, kuri iki dabar de facto lieka Maroko dalimi. Nors karas iš pradžių leido pakelti karaliaus autoritetą, bet ilgainiui sukėlė ekonominių sunkumų.

Pradedant 1981 m. Hasanas II ėmėsi liberalizacijos reformų, buvo paleidžiami politiniai kaliniai, reformuota konstitucija. Hasano įpėdinis tęsė tėvo pradėtas reformas, paversdamas Maroką viena demokratiškiausių islamiškų valstybių. XXI a. Maroke aktyvus politinis islamizmas ir intensyvėja islamiškasis terorizmas.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Maroko politinė sistema.

Maroko valstybės valdymo forma – Konstitucinė monarchija. Tai viena iš nedaugelio arabų šalių, kurias valdo karalius. Maroko karaliaus valdžia yra neribojama, o ministro pirmininko įgaliojimai – minimalūs. Maroko konstitucinės monarchijos valdovu nuo 1999 m. liepos 23 d. yra karalius . Pagal Maroko konstituciją, karalius taip pat yra ir religinis visos šalies musulmonų vadovas, todėl monarchijai tenka pagrindinis politinės valdžios krūvis, o karalius yra pagrindinė valdymo sistemos ir visuomenės gyvenimo figūra. Vykdomoji valdžia priklauso ministrui pirmininkui, kurį skiria karalius. Ministras pirmininkas nuo 2007 m. rugsėjo 19 d. yra Abasas El Fasi (Abbas El Fassi). Formaliai jis turi teisę skirti ministrus, tačiau dažniausiai tai daro karalius. Parlamentas Maroke egzistuoja nuo 1956 m. Nuo 1997 m. formuojamas dvejų rūmų parlamentas (tarybų ir atstovų). Didesni konstituciniai pokyčiai įvyko po Arabų pavasario protestų, kuriuos 2011 ir 2012 m. organizavo "Vasario 20" judėjimas. Buvo suteiktos naujos pilietinės teisės - pilietinė ir socialinė moterų lygybė, laisvė reikšti savo mintis, galimybė kalbėti mažumų kalbomis ir suteikė daugiau galių Ministrui pirmininkui.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Maroko administracinis suskirstymas.

Skirtingi Maroko žemėlapiai.

Мarokas suskirstytas į 16 regionų, o regionai suskirstyti į 62 prefektūras ir sritis. Pagal 1997 m. priimtą įstatymą Marokas suskirstytas į šešiolika regionų:

Šauijos-Urdigo regionas Dukalo-Abdo regionas Feso-Bulmano regionas Garb-Šrarda-Beni Chseno regionas Didžioji Kasablanka Gulimino-Esemaro regionas Alujuno-Budžduro-Sakija Alhamro regionas* Marakešo-Tensifto-Alhauzo regionas

Mekneso-Tafilaleto regionas Rytų regionas Vadi ad-Dahabo-Alkuviro regionas* Rabato-Sale-Zamuro-Zearo regionas Suso-Masa-Dra Tadlo-Azilalo regionas Tanžero-Tetuano regionas Tazo-Alhoseimo-Taunato regionas

(*) Regionai priklausantys ginčytinai Vakarų Sacharos teritorijai.

Geografija

Maroko žemėlapis

Dadeso tarpeklis

Pagrindinis straipsnis – Maroko geografija.

Marokas plyti šiaurės vakarų Afrikoje ir ribojasi su Alžyru rytuose, Vakarų Sachara pietuose, Atlanto vandenynu vakaruose (šalia Kanarų salų), šiaurėje ties Gibraltaro sąsiauriu jo krantus skalauja Viduržemio jūra. Gibraltaro sąsiauris Maroką skiria nuo Europos.

Šalies centre ir į pietus tęsiasi Atlaso kalnai, šiaurėje – jų atšaka Rifo kalnai. Maroke yra aukščiausioji Atlaso kalnų dalis – Aukštasis Atlasas. Čia iškilusi aukščiausia Šiaurės Afrikos vieta – Tubkalio kalnas (4165 m). Kalnus raižo vaizdingi slėniai ir kanjonai. Šiaurės vakarinę dalį užima plynaukštės, vadinamos Maroko Meseta. Pietuose ir pietryčiuose paviršius pereina į Sacharos dykumą.

Upių tinklas retas, dauguma upių vasarą išdžiūsta, dalis pasipildo tik po liūčių (vadžiai). Ilgiausia Maroko upė Muluja teka į Viduržemio jūrą. Dauguma kitų upių savo vandenis neša į vandenyną – Um ar Rbija, Sebu, Susas, Masa, Dra, Tensiftas. Rytuose į dykumą teka Zizas. Įrengta keletas tvenkinių. Kalnuose yra krioklių (žymiausias – Uzudo krioklys).

Kalnuose iš šalies šiaurės vakaruose auga subtropiniai miškai, Atlaso kedrų, kamštinių ąžuolų giraitės (miškingumas – 17 %). Likusioje dalyje būdingos pusdykumės su dygiais krūmokšniais, kserofitais, kuokštais. Dykumos daugiausia akmeningos ir žvirgždingos (hamada), didžiausias smėlynų ruožas yra Šebi ergas.

Klimatas

Maroke vyrauja viduržemio jūros klimatas, pasižymintis sausomis šiltomis vasaromis ir vėsiomis lietingomis žiemomis. Vidutinė temperatūra, priklausomai nuo vietovės, vasarą svyruoja nuo 22–27 °C, žiemą – 5–13 °C. Lietingas sezonas tęsiasi nuo spalio iki gegužės. Per metus iškrenta iki 1100 mm kritulių (Rife), o Sacharoje mažiau 200 mm.

Rabato klimatas
Mėnuo	Sau	Vas	Kov	Bal	Geg	Bir	Lie	Rgp	Rgs	Spa	Lap	Gru	Metinis
Vid. temperatūra °C	13	13	14	15	17	20	22	22	22	19	16	13	17
Krituliai mm	77	74	61	62	25	7	1	1	6	44	97	101	555
Duomenys: Maroko klimatas, Rabatas 2013 12 02

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – .

Žemės ūkyje dirba apie 40 % šalies darbo jėgos. Auginami miežiai, kviečiai, citrusiniai vaisiai, vynuogės. Marokas pagamina didelius kiekius nelegalaus hašišo, kuris yra išsiunčiamas daugiausia į Vakarų Europą.

Kasablanka yra didžiausias šalies jūrų uostas ir svarbus pramonės centras. Daugiausia gaminami įvairūs tekstilės gaminiai, apdirbami medienos, žemės ūkio produktai. Atlaso kalnuose kasami fosfatai, geležies rūda, cinkas, varis, švinas ir kiti metalai. Taip pat svarbus turizmas ir išeivių, daugiausia apsistojusių Prancūzijoje, finansinė pagalba.

Eksportuojami tekstilės produktai, įvairūs mineralai, žuvis, trąšos, naftos produktai, vaisiai. Importuojamas kuras, telekomunikacijos įranga. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yra Ispanija, Prancūzija, Italija.

Gyventojai

Pagrindinis straipsnis – Maroko gyventojai.

Jbala berberė

2013 m. Maroke gyveno daugiau kaip 32 mln. žmonių. Tankiausiai gyvenama yra šiaurės vakarinė bei šiaurinė šalies dalys, ten yra didžiausi šalies miestai (Kasablanka, Rabatas, Fesas, Marakešas, Tanžeras, Meknesas ir kt.). Kalnai, sausringi rytiniai ir pietiniai šalies regionai gyvenami retai, o įtraukiant Vakarų Sacharą, jos regionai yra daugiausia negyvenamos dykumos.

Absoliuti dauguma (>99 %) Maroko gyventojų yra arabų ir berberų kilmės. Tikrų arabų Maroke beveik nėra, yra tik arabizuoti berberai ir atokesniuose regionuose tebegyvenantys mažiau arabų įtakos paveikti berberai. Maroko berberai skirstosi į daug genčių iš klanų: svarbiausios trys grupės yra (Rifo kalnuose), (pietiniuose Atlaso šlaituose, Suso slėnyje) ir Vidurinio Atlaso berberai (Atlase). Taip pat yra negausios žydų, ispanų, prancūzų, imigrantų iš Užsachario Afrikos (, ) bendruomenės. Gausi marokiečių diaspora gyvena Europoje (daugiausia Prancūzijoje ir Ispanijoje, taip pat Nyderlanduose, Belgijoje). Iš Maroko kilę žydai gausiai pasklidę po įvairias Vakarų šalis.

98,9 % Maroko gyventojų yra musulmonai, išpažįstantys sunitinę islamo atšaką. Tiesa, apie trečdalis marokiečių savęs neidentifikuoja su jokia islamo atšaka. Taip pat gyvena keli tūkstančiai šiitų (daugiausia imigrantai iš Libano, Irako), veikia keletas sufijų brolijų (svarbiausia – Nasirijos). Be musulmonų, Maroke dar yra judėjų (0,2 %) ir krikščionių (0,9 %, daugiausia katalikų).

Maroko valstybinės kalbos yra arabų ir berberų. Šalyje vartojama , vadinama daridža. Ši tarmė fonologiškai ir leksiškai paveikta berberų kalbų. Apie trečdalis Maroko gyventojų kalba berberų kalbomis (Rifo, Atlaso ir Vidurio Maroko). Daug kur šalyje galima išvysti berberiškų užrašų tifinago raštu. Didelė dalis marokiečių supranta prancūziškai, ši kalba dėstoma mokyklose kaip pagrindinė užsienio kalba. Šiaurinėje dalyje vietomis suprantama ispaniškai.

Dar žiūrėkite: Sąrašas:Maroko miestai.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – .

Gnava muzikos atlikėjai prie mauriškos architektūros statinio Tanžere

Marokas pasižymi savita maurų kultūra, kurioje susijungia berberiškoji ir arabiškoji kultūros su ispaniška, prancūziška, afrikietiška įtakomis. Civilizacija šiame krašte klesti jau keletą tūkstantmečių (pradedant finikiečių, romėnų kolonijomis). Marokas su buvusia Al Andalūzija pasižymi būdinga mauriškąja architektūra – monumentaliais, arkiniais, gausiai zeližu dekoruotais statiniais. Tokių gausu senuosiuose Maroko miestuose – Marakeše, Fese, Rabate, Tlemsene ir kt. Maroko pakrančių miestai dažnai buvo įvairių Europos valstybių kolonijos, jose būdinga kolonijinės architektūros ir vietinės architektūros mišinys (Sidi Ifnis, Ifranas, Savira). Berberų kraštams būdingos įtvirtintos gyvenvietės, vadinamos ksarais (žymiausias – Ait Benhadu).

Tradicinę Maroko muziką sudaro keletas stilių: berberų muzika, (vestuvių, pramoginė muzika), (mistinė iš Vakarų Afrikos kilusių gyventojų muzika), malhunas (išsivystė iš klasikinės Andalūzijos muzikos), sufijų muzika (mistinė, ekstazei sukelti skirta muzika). Iš šiuolaikinių muzikos stilių populiari arabiška pop muzika (ypač vietinis jos variantas ), hiphopas, rokas, fusion. Nuo 1994 m. vyksta Feso sakraliosios muzikos festivalis. Marokas 1980 m. dalyvavo Eurovizijos dainų konkurse.

Mokslas Maroke yra nemokamas ir privalomas (pradinime lygmenyje). 2013 m. 17,8 % šalies vyrų ir 39,8 % moterų buvo neraštingi. Svarbiausias šalies universitetas yra Mohamedo V universitetas Rabate, tačiau seniausias yra dar 859 m. įkurtas Al Karavino universitetas–medresė Fese, dažnai laikomas seniausiu universitetu pasaulyje.

Marokas turi seną literatūros istoriją. Jau Almohadų laikotarpiu buvo kuriama daug religinių, mokslinių, grožinių kūrinių. XVI a. maurų keliautojas Leo Africanus parašė vieną pirmųjų detalių kūrinių apie Afrikos geografiją. Šiuolaikinė Maroko literatūra susikūrė XX a. vid. Žymiausi jos atstovai yra arabiškai rašę , , prancūziškai rašę , .

Futbolas yra populiariausias sportas Maroke. Šalies nacionalinė rinktinė dalyvavo 1986 m. pasaulio čempionato dalyve, nuolat dalyvauja Afrikos čempionatuose (bus 2015 m. Afrikos tautų taurės šeimininke). Šalis taip pat garsi savo ilgų nuotolių bėgikais – yra dukart olimpinis ir keturiskart pasaulio čempionas 1500 ir 5000 m bėgimo rungtyse, yra 1500 m distancijos pasaulio rekordininkas; 1984 m. tapo 5000 m bėgimo olimpine čempione, Nawal El Moutawakel – 400 m disancijos olimpine čempione. Kitos populiarios sporto šakos yra rankinis, krepšinis, golfas, tenisas, žirgų sportas. Iš Maroko kilęs kikboksininkas yra tapęs pasaulio čempionu.

Taip pat skaitykite: Maroko virtuvė.

Kita informacija

Vikiteka: Marokas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Marokas

• Maroko transportas
• Maroko karinės pajėgos
• Maroko virtuvė

Šaltiniai

1. Prancūzų kalba Maroke taip pat yra naudojama oficialiuose vyriausybės dokumentuose ir versle, nors ji ir neturi oficialaus statuso.
2. „Présentation du Maroc“. Ministère de l’Europe et des Affaires étrangères (prancūzų).
3. Į 446 550 km² plotą nėra įtraukiamos visos ginčytinos teritorijos, o 710 850 km² plotas apima Maroko prisiimamas ir iš dalies kontroliuojamas Vakarų Sacharos dalis (Kaip Sacharos Arabų Demokratinė Respublika prisiima Polisario fronto).
4. „Marokas“. TVF.
5. „Morocco Keeps Clocks Steady on GMT+1“. 28 October 2018.
6. http://www.statoids.com/uma.html Maroko regionai
7. http://www.statoids.com/yma.html Maroko sritys
8. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 273–274
9. Morocco climate, climatemps.com
10. Morocco > Rabat, Climatemps.com; tikrinta: 2013-12-02

Nuorodos

• Maroko vyriausybės svetainė Archyvuota kopija 2018-09-19 iš Wayback Machine projekto.
• CŽV statistika apie Maroką Archyvuota kopija 2018-12-26 iš Wayback Machine projekto.
• Wikivoyage gidas
• Rekomendacija vykstantiems į Maroką Archyvuota kopija 2011-01-02 iš Wayback Machine projekto. Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos puslapyje Archyvuota kopija 2019-09-30 iš Wayback Machine projekto.