Romanų kalbos

Romanų
Paplitimas	Europa
Kalbų skaičius	~40
Kilmė	indoeuropiečių >italikų >>romanų
Geografinis paplitimas
Klasifikacija	rytų romanų, vakarų romanų

Romanų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos italikų kalbų pogrupis. Šios kalbos išsivystė iš šnekamosios lotynų kalbos, vartotos kasdieniame gyvenime Romos provincijose (vadinamosios liaudies lotynų kalbos). Šiomis kalbomis kalbama daugiausia buvusios Romos imperijos vakaruose (rytuose buvo labiau paplitusi graikų kalba, o pietuose, po musulmonų nukariavimų įsigalėjo arabų kalba). Po plataus masto kolonizacijos prasidėjusios po XV–XVII a. didžiųjų geografinių atradimų (kolonializmas) romanų kalbos pradėtos vartoti Amerikoje (plačiausiai lotynų Amerikoje, kiek mažiau Šiaurės Amerikoje, kur anglų kalba išstūmė iki tol naudotas prancūzų, ispanų kalbas, tačiau oficialiai tebenaudojama Kvebeko provincijoje ir vis plačiau JAV imigruojant lotynoamerikiečiams) bei Afrikoje. Šiuo metu jas vartoja daugiau nei 900 milijonų žmonių.

Romanų kalbų paplitimas:

  Gimtoji, oficiali kalba, kurią vartoja dauguma šalies gyventojų;

  Gimtoji, oficiali (ne vienintelė šalyje) kalba, kurią vartoja dauguma šalies gyventojų;

  Gimtoji, oficiali, tačiau ne daugumos kalba;

  Kultūrinė, bet neoficiali kalba.

Romanų kalbų paplitimas:

  Ispanų;

  Portugalų;

  Prancūzų;

  Italų;

  Rumunų.

Romanų kalbos skirstomos į dvi grupes – rytų ir vakarų. Vakarinių romanų grupę sudaro 3 pogrupiai: iberų-romanų (ispanų, portugalų, katalonų (kai kurie lingvistai ją priskiria galų-romanų pogrupiui), galų-romanų (prancūzų, oksitanų, frankoprovansalų), italų-romanų (italų, retoromanų (ir ladinų), sardų (laikoma archajiškiausia romanų kalba), išnykusi dalmatų kalba (kai kurie lingvistai ją priskiria rytų romanų kalbų grupei.) O rytinių romanų grupei priklauso rumunų (dakų-rumunų), arumunų, meglenorumunų, istrorumunų kalbos.

Klasifikacija

Romanų kalbų šakos

Istorinis liaudies lotynų kalbos paplitimas Romos imperijos provincijose.

Detalesnė romanų kalbų ir tarmių klasifikacija (iš vakarų į rytus):

• Iberų–romanų kalbos:
  • Portugalų – galisų
    • Portugalų kalba
    • Galisų kalba
  • Astūrijos-Leono
    • Astūrų kalba
    • Mirandiečių kalba (vartojama šiaurės Portugalijoje)
  • Ispanų kalba
    • Ladino kalba (Ispanijos žydų kalba)
  • Aragoniečių kalba
  • (išnyko XV amžiuje)
  • Katalonų kalba
• Galų–romanų kalbos:
  • Oksitanų kalba (kitaip – langue d’oc)
    • Gaskonų
    • Limuzeno
    • Overnės
    • Langedoko
    • Provansalų
  • Frankoprovansalų kalba
  • Prancūzų kalba ir jai artimos kitos langues d’oïl kalbos:
    • Pikardų kalba
    • Valonų kalba
    • Normanų kalba
    • Gallo
    • Franš Kontės
    • Šampanės
    • Puatu
    • Burgundijos
    • Lotaringijos
• Italų-romanų kalbos:
  • Italų kalba ir jai artimos kalbos:
    • Galų–italų kalbos
      • pjemontiečių
      • Ligūrų
      • Lombardų
      • Venetų
    • Neapoliečių kalba
    • Siciliečių kalba
    • Korsikiečių kalba (artima Toskanos tarmei su Ligūrijos tarmės bruožais)
  • Retoromanų kalbos
    • Romanšių kalba (dažnai vadinama retoromanų kalba; vartojama Šveicarijoje)
    • Ladynų kalba (vartojama Italijoje)
    • Friulų kalba (vartojama Italijoje)
  • Sardų kalba
  • Dalmatų kalba (išnykusi)
• Rytų romanų kalbos:
  • Rumunų kalba
  • Arumunų kalba

Ypatumai

Lotyniški bruožai labai gerai matyti romanų kalbų leksikoje ir gramatikoje. Leksikos santykį galime nustatyti, lygindami: lotynų mater, frater, fllia, causa, natūra, terra, patria, memoria, labor, amor, nomen, tempus, libertas, animal, aurum, longus, hūmanus, grandis, brevis, ūtilis, mobilis, tantus, talis, centum, mille, vincere, sentire, su tos pačios šaknies atitinkamais prancūzų mère, frère, fille, cause, nature, terre, patrie, mémoire, labeur, amour, nom, temps, liberté, animal, or, long, humain, grand, bref, utile, mobile, tant, tel, cent, mille, vaincre, sentir. Aiškus ryšys matyti gramatikoje. Iš pagrindinių lotynų veiksmažodžio formų išsirutuliojo pagrindinės prancūzų veiksmažodžio formos, plg. lotynų mittere, dicere su prancūzų mettre, dire, lotynų misi, dixi su prancūzų je mis, je dis, lotynų missum, dictum su prancūzų mis, dit. Dėsningai atliepia bendraties galūnės: lotynų II asmenuotės „-ere” virto prancūzų „-oir” (valere – valoir, dėbere – devoir, habere – avoir), I asmenuotės „-are” virto prancūzų „-er” (parare – parer, portare – porter, cūrare – eurer), III asmenuotės „-ere” virto prancūzų „-re” (fundere – fondre, rumpere – rompre), IV asmenuotės „-ire” virto prancūzų „-ir” (dormire – dormir, finire – finir, sentire – sentir). Romanų kalbų (plg. prancūzų kalbos) laikų derinimo ir sekos dėsniai, dalyvių ir bendračių konstrukcijos ir daug kitų sintaksinių reiškinių kūrėsi lotynų sintaksės pagrindu. Tačiau esama ir esminių, skirtumų, iš kurių svarbiausias: lotynų kalba buvo sintetinio, o romanų kalbos jau analitinio tipo. Antra vertus, romanų kalbose pastebimos tolesnės gramatinės raidos tendencijos, pradėjusios reikštis jau liaudies lotynų kalboje. Mat klasikinės lotynų kalbos sintetinis tipas liaudies lotynų kalboje pradėjo pereiti į analitinį. Vietoj 5 linksniuočių liko tik 3, vietoj 6 linksnių – tik 2, būdvardžių laipsniai ir veiksmažodžių asmenys pradėti reikšti aprašomosiomis konstrukcijomis – analitinėmis formomis. Kito fonetinė sistema, išnyko „h”, žodžio galo „m”, tarp balsių „b” virto „v”, tarp balsių „c”, „p”, „t” – suskardėjo, nekirčiuotų skiemenų balsiai susilpnėjo arba visai išnyko ir pan.

Šaltiniai

1. Romanų kalbos. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-07-29.
2. M. Paul Lewis, "Summary by language size", Ethnologue: Languages of the World, Sixteenth Edition.
3. Bereznay, András (2011). Erdély történetének atlasza [Atlas of the History of Transylvania]. Méry Ratio. p. 63. ISBN 978-80-89286-45-4.
4. Ethnologue informacija