Germanija lot Germania senovinis Europos regionas egzistavęs I mūsų eros tūkstantmetyje Europos šiaurinėje dalyje Jos gy

Germanija (lot. Germania) – senovinis Europos regionas, egzistavęs I mūsų eros tūkstantmetyje Europos šiaurinėje dalyje. Jos gyventojai buvo germanai. Regionas apėmė teritorijas, kur dabar yra Nyderlandai, Vokietija, Danija, Čekija, Slovakija, šiaurės Austrija, vakarų Lenkija.

Senovės Europos istorinis regionas Germanija (GERMANIA)

Šalis	Nyderlandai, Vokietija, vakarų Lenkija, Čekija, Slovakija, Skandinavija
Tautos	Germanai
Vikiteka	VikitekaVikiteka

Senovės Europos istoriniai regionai: Graikija, Pajonija, Ilyrija, Trakija, Panonija, , , Galija, Retija, Norikas, , Hibernija, Germanija, Dakija, Skitija

Šiam regionui taip pat buvo taikomas pavadinimas Didžioji Germanija (Magna Germania) arba Laisvoji Germanija (Germania libera), norint atskirti nuo , kuri sudarė Galijos dalį.

Geografija

Germanijos apibrėžimas formavosi paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą, kuomet taip buvo priprasta vadinti teritorijas Europos žemyne, nevaldomas Romos imperijos. Todėl pietinės ir vakarinės Germanijos ribos buvo gana aiškiai apibrėžtos ir nekintančios. Vakarinė riba sutapo su Reino upe, kur Germanija ribojosi su Galija, o pietinė – su Dunojumi, kur Germanija ribojosi su Alpėmis (Noriku) ir Panonija.

Rytinė Germanijos riba nebuvo nustatyta, bet germanų genčių teritorijos tęsėsi iki Vyslos, kur ribojosi su baltų ir slavų gentimis (Skitija). Pietryčiuose Germanija ribojosi su Dakija. Šiaurėje Germanijos apibrėžimas apėmė ir pietinę Skandinaviją.

Pietinė Germanijos dalis buvo kalnuotesnė, o šiaurinei būdingos lygumos. Visos didžiosios germanijos upės tekėjo į šiaurę ir priklausė Baltijos jūros ir Šiaurės jūros baseinams. Tai buvo Oderis (Viadua), Mainas (Moenus), Elbė (Albis), Vėzeris (Visurgis) ir kt.

Demografija

Romėnų autoriai (Tacitas, Plinijus Vyresnysis) buvo linkę Didžiąją Germaniją dalinti į kelias dalis, kuriose gyveno skirtingos gentys. Šios genčių grupės dalinai atitinka vėlesnes germanų tarmes:

Ingevonai – šiauriniai žemyno germanai, gyvenę dabartinės Danijos, šiaurės Nyderlandų ir šiaurės Vokietijos teritorijose, tarp kurių buvo kimbrai, teutonai, , fryzai, saksai, anglai;
Istveonai – vakariniai germanai, gyvenę dabartinės vakarų Vokietijos teritorijose, tarp kurių buvo , chatai, , ;
Herminonai – germanai, gyvenę dabartinės rytų Vokietijos, vakarų Čekijos, šiaurės Austrijos teritorijose, tarp kurių buvo markomanai, , svebai, ;
Vandalai – rytiniai germanai, gyvenę dabartinės Lenkijos, rytų Čekijos, Slovakijos teritorijose, tarp kurių buvo , burgundai, , gepidai, ;

Germanija kaip istorinis regionas nevisiškai sutapo su germanų genčių teritorijomis. Dalis germanų taip pat gyveno rytinėje Galijoje (ta Galijos dalis vadinama Mažąja Germanija), o kita dalis (gotai) buvo migravusi į Ponto stepę (Skitiją).

Istorija


Vokietijos istorija
Germanija
Frankų imperija, Vakarų slavai
Rytų Frankų karalystė
Šventoji Romos imperija ()
Reino konfederacija
Vokiečių konfederacija
Šiaurės Vokietijos sąjunga
Vokietijos imperija
Veimaro respublika
Trečiasis Reichas
VDR, VFR
Suvienytoji Vokietija
Vokietijos istoriniai regionai:
Austrija, Bavarija, Švabija, , Frankonija, Reino Frankonija, , Žemutinės Provincijos, , Žemutinė Saksonija, , Prūsija

Priešistorinė Germanija

Iki mūsų eros pradžios Germanija buvo etniškai mišri. Nuo II tūkst. pr. m. e. ją buvo apgyvendinę indoeuropiečiai (), ir regione formavosi bent 4 skirtingos indoeuropiečių grupės: baltai, slavai, germanai ir keltai. Baltų ir slavų protėviai (siejami su Lužitėnų kultūra) I tūkst. pr. m. e. buvo apgyvendinę didelę dalį rytinės Germanijos (iki pat Oderio upės).

Germanijos pietinėje, kalnuotoje dalyje formavosi keltų gentys, kurių plitimo pradžia siejama su Halštato kultūra (800–450 m. pr. m. e.). Vėlyvesniuoju, La Teno laikotarpiu (nuo V a. pr. m. e.) keltai iš pietinės Germanijos plito po visą Europą – Galiją (galai), , Hiberniją, , Panoniją, Dakiją, pasiekė ir Ilyriją, Trakiją, netgi Aziją. Svarbiausios keltų gentys likusios Germanijos teritorijoje buvo bojai, ir sekvanai.

Germanijos šiaurinėje lygumų dalyje ir pietinėje Skandinavijoje formavosi germanų genčių protėviai, kurių pirmoji žinoma archeologinė kultūra siejama su . VIII–III a. pr. m. e. (Jastorfo kultūros laikais) jie apgyvendino didžiąją dalį šiaurinės Germanijos, asimiliuodami arba išstumdami vietos gentis (slavų ir baltų protėvius). Nedideli šių genčių likučiai (pvz. Pomeranijos baltai) išsilaikė iki Viduramžių. III–I a. pr. m. e. germanai plito tolyn. Pietuose, kalnuotoje Germanijoje, jie susidūrė su keltais, kuriuos asimiliavo. Tokiu būdu jie išplito visoje Germanijoje ir jų gyvenamos ribos susisiekė su Romos imperijos sienomis. Svarbiausios šių germanų archeologinės kultūros yra , Pševorsko kultūra, Oksyvo kultūra, ir kt.

Germanai taip pat migravo į kitus regionus. Šiaurės germanai (kimbrai ir teutonai) dar II a. pr. m. e. nusiaubė šiaurės Italiją ir pietinę Galiją. Dalis jų kirto Reino upę ir apsigyveno Galijoje. Šios gentys (pvz. ) tapo žinomos kaip priešreinės germanai (germani cisrhenan). Ši Galijos dalis buvo pavadinta . I a. pr. m. e. šiuos germanus nukariavo Romos imperija ir prijungė prie Belgijos Galijos. Vėliau čia suformuotos atskiros provincijos: Žemutinė Germanija ir .

Kita dalis germanų () migravo į rytus, kur išstūmė sarmatus ir tapo žinomi kaip gotai.

Germanija I–IV a.

Romos imperatorius Augustas (63 m. pr. m. e.–14 m.) siekė nukariauti Didžiąją Germaniją. Iki 6 m. jo karvedžiai Germanikas ir Tiberijus nukariavo germanų gentis iki pat Elbės upės. Romėnai net įkūrė Didžiosios Germanijos provinciją. Tačiau patyrę pralaimėjimą Teutoburgo miške (9 m.), jie buvo priversti atsitraukti, o 16 m. atsisakyti savo ambicijų regione. Taip galutinai nustatytos Romos imperijos ribos su Germanija palei Reino ir Dunojaus upes. Tiesa, per I ir II a. romėnai lėtai įvedė kontrolę pietvakariniame Germanijos kampe (Dunojaus ir Reino aukštupyje), taip praplėsdami savo Aukštutinės Germanijos ir Retijos provincijas. Kad būtų apgintos kontroliuojamos sritys, šioje vietoje įkurtos (limes germanicus). Romėnų teritorijoje išdygo miestai , ir kt.

Nepriklausomoje likusioje Germanijoje toliau konsolidavosi germanų gentys. Germanai periodiškai puldinėjo Romos imperiją. Karai suintensyvėjo II a. pabaigoje, kuomet kilo Markomanų karai (166–180 m.), o III a. germanai puldinėjo imperiją III amžiaus krizės metu. Manoma, kad, nors ir gyvendami viename regione, kalbėdami viena germanų prokalbe, jie neturėjo bendros tapatybės. Vietoj to, jie turėjo aiškų įvardijimą, skirtą ne germanų (keltų ir romėnų) gentims įvardinti (spėjamas terminas yra *walhaz, iš kurio kilo etnonimai Velsas, valai, Kornvalis, valonai, valakai ir kt.).

Germanija V–IX a.

IV a. II pusėje kilęs laikomas pirmuoju svarbiu karu, kuriuo prasideda masinės germanų migracijos. Jų metu vyko germanų genčių judėjimai iš Germanijos į aplinkinius regionus: vandalai, frankai, burgundai nusiaubė Galiją, šiauriniai germanai apgyvendino Britų salas. Šių kraustymųsi metu germanų gyvenamos teritorijos šiek tiek išsiplėtė. Galutinai germanizuota ne tik Mažoji Germanija ir Britanija, bet ir Retija, Norikas (dab. Šveicarija ir Austrija).

Vietoj to, pati ištuštėjusi Germanijos teritorija patyrė slavų genčių migracijas iš rytų. VI-VII a. vakarų slavai (Polabės slavai, , pamarėnai, , moravai, ir kt.) apgyvendino visą Germanijos teritoriją į rytus nuo Elbės. Ši Germanijos dalis XX a. istoriografijoje vadinama slavų Germanija (Germania Slavica). Dalinai slavizuota, jos dalis į vakarus nuo Oderio vėl buvo germanizuota XII-XIV a.

Likusioje Germanijos dalyje vietinės germanų gentys VI-VIII a. sukūrė savo gentines valstybėles. Tarp jų buvo Bavarų kunigaikštystė, , , , ir kt. VIII-IX a.jos visos įjungtos į Frankų imperiją. Šią padalinus 843 m., visa vakarų Germanija atiteko Rytų Frankų karalystei.

Palikimas

Iš Germanijos pavadinimo daugelyje Vakarų kalbų yra kilęs dabartinis Vokietijos pavadinimas: angl. Germany, hebr. ‏גרמניה‏‎, it. Germania, alb. Gjermania, bulg. Германия, malt. Ġermanja, gr. Γερμανία, maked. Германија, rumun. Germania, rus. Германия, arm. Գերմանիա, gruz. გერმანია.

Nuorodos

Šaltiniai ir literatūra Archyvuota kopija 2020-09-19 iš Wayback Machine projekto.