Apie gyvenvietę Kaliningrado srityje žr Jurbarkas Majovka dd Jurbarkas miestas vakarų Lietuvoje Žemaitijoje Tauragės aps

Apie gyvenvietę Kaliningrado srityje žr. Jurbarkas (Majovka).

Jurbarkas – miestas vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, Tauragės apskrityje, dešiniajame Nemuno krante, istorinėje Karšuvos žemėje. Jurbarko rajono savivaldybės centras, Jurbarko miesto seniūnija. Urbanistikos paminklas. Nuo 1907 m. veikia katalikų Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčia, nuo 2014 m. – Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčia, stovi buvusi Jurbarko Kristaus Atsimainymo cerkvė (nuo 1865 m.) ir Vytauto Didžiojo paminklas (pastatytas 1930 m. (skulptorius Vincas Grybas), restauruotas 1989 m.). Mieste yra kultūros centras, paštas (LT-74001), krašto istorijos muziejus (Jurbarko dvaro teritorijoje), Vinco Grybo muziejus (įkurtas 1958 m., memorialinė sodyba), turizmo ir verslo informacijos centras, Jurbarko ligoninė, Jurbarko rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Stūkso Jurbarko piliakalnis.

Jurbarkas

Jurbarko senamiestis

Jurbarkas

55°04′41″š. pl. 22°45′54″r. ilg. / 55.078°š. pl. 22.765°r. ilg.

Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė

Lietuva

Apskritis

Tauragės apskritis

Savivaldybė

Jurbarko rajono savivaldybė

Įkūrimo data

1259

Meras

Skirmantas Mockevičius

Gyventojų

10 571

Plotas

14,31 km²

Tankumas

739 žm./km²

Pašto kodas

LT-74001

Tinklalapis

jurbarkas.lt

Vikiteka

Jurbarkas

Vietovardžio kirčiavimas (3^akirčiuotė)
Vardininkas:	Jùrbarkas
Kilmininkas:	Jùrbarko
Naudininkas:	Jùrbarkui
Galininkas:	Jùrbarką
Įnagininkas:	Jùrbarku
Vietininkas:	Jurbarkè

lenk. Jurbork, vok. Georgenburg, rus. Юрбургъ

Etimologija

Miesto vardas nelietuviškas, sudarytas iš vokiško vardo Georg (graikiškos kilmės) ir bendrinio žodžio Burg („pilis, tvirtovė“) – Georgenburg (asmenvardinis vietovardis). Vokiečių žemaičių tarmėje ši forma pavirto Jurgenborg, o lietuviai ilgainiui šį pavadinimą prisitaikę pagal savo kalbą ir nusistovėjo Jurbarkas.

Liaudies etimologija turi kitą versiją. Anot jos, kadaise kunigaikštis Palemonas turėjęs tris sūnus – Barką, Kūną ir Spėrą. Kartą visi išplaukę Nemunu: vyriausiasis Barkas nuplaukęs iki Jūros upės, pastatęs ten pilį ir pavadinęs ją Jurbarku.

Geografija

Jurbarkas įsikūręs prie Mituvos žiočių (mieste į ją įteka Imsrė). Pietvakarinės miesto dalys – Barkūnai ir Kalnėnai, vakarinė – Smukučiai, šiaurinė – Naujamiestis. Už 3 km į vakarus nuo miesto stūkso Bišpilio piliakalnis, vakariniame miesto pakraštyje – ir . Piečiau Jurbarko, per Nemuną nutiestas Jurbarko tiltas (ilgiausias Lietuvoje automobilinis tiltas, pastatytas 1978 m.). – architektūros paminklas. Į vakarus nuo miesto plyti Smalininkų-Viešvilės miškai. Jurbarko mieste yra 5 miesto dalys:

Barkūnai,
Kalnėnai,
Naujamiestis,
Senamiestis,
Smukučiai.

Istorija

Jurbarko ir apylinkių žemėlapis (1807 m.)

Jurbarko medinė sinagoga 1872 m. **Mykolo Elvyro Andriolio** paveikslas

Jurbarko senamiestyje (rekonstruojant Kauno gatvę) rasta moters, palaidotos IV–V amžiuje, kapavietė: žalvarinio apgalvio fragmentas, likęs tik po kaukole, ir apyrankės.

Pirmą kartą Jurbarkas minimas 1259 m. Petro Dusburgiečio kronikoje, kai Prūsijos ir Livonijos kryžiuočiai, atplaukę Nemunu, abiejų magistrų lygiomis lėšomis Karšuvos srityje, ant šv. Jurgio kalno (in terra Carsovie in monte Gergii) pastatė Georgenburgo pilį. Tai viena seniausių kryžiuočių pilių Lietuvoje, daug kartų minima ordinų kronikose. Vokiečių pilis pastatyta ant Bišpiliukų (Kalnėnų) piliakalnio. Kiek į šiaurės rytus, ant Bišpilio piliakalnio beveik tuo pat metu pilį pasistatė ir lietuviai.

1382 m. pavasarį puldamas kryžiuočių Jurgenburgo pilį Kęstutis pirmą kartą Lietuvos kariuomenės istorijoje panaudojo bombardas. Kovos tarp lietuvių ir vokiečių pilių vyko iki XV amžiaus, kol po Žalgirio mūšio kryžiuočiai vietovę paliko.

Pasibaigus karams ėmė augti gyvenvietė. XIV a. Jurbarkas tapo karališkuoju dvaru, XV–XVI a. buvo prekybos centras su muitine prie Nemuno, XVI a. minimas Jurbarko valsčius. 1611 m. suteiktos Magdeburgo teisės ir Jurbarko herbas – trys lelijos raudoname skyde. XIX a. pastatyti Jurbarko dvaro rūmai. Amžiaus viduryje buvo rimtai svarstoma nutiesti 213 km ilgio geležinkelio liniją Jurbarkas–Liepoja (pro Tauragę, Budrius, Darbėnus), siekiant gabenti prekes ne per Prūsijos, bet per Rusijos imperijos uostus, tačiau ji liko neįgyvendinta. XIX a. pabaigoje Jurbarkas – Raseinių apskrities miestas.

Jurbarkas buvo vienas pirmųjų elektrifikacijos židinių. 1900–1903 m. Jurbarko dvaro savininkas kunigaikštis Vasilčikovas ant Mituvos upės pastatė didelį vandens malūną, kuriame Rygos filialas įmontavo nuolatinės srovės 15 kW galios 110 V . Nuo malūno iki dvaro nutiesta elektros oro linija. Elektra buvo apšviečiami dvaro fligeliai, cerkvė, kontora ir gyvenamasis namas. Be elektrinės malūne veikė ir vilnų , , lentpjūvė. Jų darbas nenutrūkdavo net nusekus upei, nes buvo įrengtas 120 AJ . Tą malūną 1915 m. sudegino kraštą okupavę vokiečiai.

Tarpukaryje Mituvos žiotyse ne sezono metu glausdavosi apie dvi dešimtys laivų. Keletas jurbarkiečių turėjo savo garlaivius. 1929–1930 m. buvo rekonstruota ir išgrįsta akmenimis krantinė. 1935 m. pradėtas įrenginėti Žiemos uostas, bet visi darbai iki Antrojo pasaulinio karo taip ir nebuvo baigti.

1940 m. miestą nusiaubė gaisras, sudegė apie 400 namų. 1946 m. rugpjūčio 3 d. Jurbarkas tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu pastatyta statybinių medžiagų gamykla (skaldos, žvyro, smėlio ruoša), prie jos įrengtas upių uostas. Taip pat buvo statybinių medžiagų kombinatas (gelžbetonio ir keramzito plokštės), pieninė, duonos kepykla. Pastatyti kultūros rūmai (architektai D. Greblikienė ir V. Šileika), veikė liaudies teatras, muzikos mokykla.

Dabartinė „Mažeikių nafta“ tuometiniuose planuose turėjo būti pastatyta būtent Jurbarke, jis turėjo tapti šimtatūkstantiniu miestu, bet dėl svarių priežasčių (viena iš jų – didelis miško ploto iškirtimas) tai nebuvo padaryta. Buvo pateiktas viešas inteligentijos protestas prieš naftos perdirbimo kombinato steigimą, labiausiai apeliuojant į tikriausiai pablogėsiančią Nemuno ir Kuršių marių ekologinę būklę.

1993 m. sugrąžintas istorinis Jurbarko herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XV–XVI a.	Jurbarko valsčiaus centras	?
XVIII a. pabaiga	Jurbarko seniūnija	?
XIX a. pabaiga – 1915 m.	Jurbarko valsčiaus centras	Raseinių apskritis
1915–1917 m.	?	Jurbarko apskrities centras
1918–1947 m.	Jurbarko valsčiaus centras	Raseinių apskritis
1947–1950 m.	Jurbarko valsčiaus centras	Jurbarko apskrities centras
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Jurbarko rajono centras	Kauno sritis
1953–1995 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Jurbarko rajono centras
1995–2007 m.	–	Jurbarko rajono savivaldybės centras	Tauragės apskritis
2007–	Jurbarko miesto seniūnija	Jurbarko rajono savivaldybės centras	Tauragės apskritis

Gyventojai

Gyventojų registro tarnybos gyvenamosios vietos deklaravimo informacinės sistemos duomenimis, 2015 m. gegužės 1 d. Jurbarko rajone gyvenamąją vietą buvo deklaravę 30 453 gyventojai, iš jų 11 335 Jurbarko mieste, 895 gyventojai įtraukti į Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Nacionaliniu požiūriu – 98,7 proc. gyventojų sudaro lietuviai, 0,5 proc. rusų, 0,2 proc. vokiečių, po 0,1 proc. – ukrainiečių, lenkų, romų bei 0,3 proc. gyventojų, apklausos metu savo tautybės nenurodžiusių.

Demografinė raida tarp 1823 m. ir 2021 m.

1823 m.

1885 m.*

1897 m.^sur.

1904 m.*

1923 m.^sur.

1939 m.

1959 m.^sur.

1970 m.^sur.

1974 m.

3 000

2 869

7 400

6 490

4 409

5 200

4 422

6 541

10 500

1976 m.

1979 m.^sur.

1989 m.^sur.

2001 m.^sur.

2011 m.^sur.

2015 m.

2021 m.^sur.

-

11 200

10 644

14 310

13 797

13 287

11 335

10 186

-

* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Tarmė

Jurbarko apylinkių tarmė yra vakarų aukštaičių kauniškių.

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 11 232 žmonės:

Lietuviai – 98,38 % (11050);
Rusai – 0,53 % (59);
Vokiečiai – 0,18 % (20);
Ukrainiečiai – 0,09 % (10);
Lenkai – 0,09 % (10);
Kiti – 0,74 % (83).

2001 m. gyveno 13 797 žmonės:

Lietuviai – 98,23 % (13553);
Rusai – 0,59 % (82);
Vokiečiai – 0,36 % (49);
Ukrainiečiai – 0,15 % (21);
Lenkai – 0,12 % (16);
Kiti – 0,55 % (76).

1923 m. gyveno 4 409 žmonės:

Lietuviai – 45,61 % (2011);
Žydai – 42,8 % (1887);
Vokiečiai – 8 % (353);
Rusai – 2,47 % (109);
Lenkai – 0,25 % (11);
Baltarusiai – 0,09% (4);
Kiti – 0,77 % (34).

Žymūs žmonės

Juzefas Zalivskis (1797–1855), pulkininkas, 1831 m. sukilimo dalyvis.
Jan Czeraszkiewicz (1867–1924), advokatas, mokytojas.
Leonas Radus-Zenkavičius (1874–1946), karinis veikėjas, generolas.
Vincas Nacevičius (1875–1943), vargonininkas, chorvedys, lietuvybės skleidėjas.
Jonas Pocius (1876–1948), vargonininkas, chorvedys, pedagogas.
Antanas Pocius (1884–1953), vargonininkas, pianistas, dirigentas, chorvedys, pedagogas.
Konstantinas Glinskis (1886–1938), Valstybės teatro režisierius ir aktorius, pedagogas. Jo gimtajame name įkurta memorialinė ekspozicija.
William Zorach (1887–1966), JAV skulptorius, dailininkas, rašytojas.
Vincas Grybas (1890–1941), skulptorius, 1929–1941 m. gyvenęs Jurbarke. Išlikęs jo namas prie parko, kuriame įrengtas memorialinis muziejus, parke pastatytas paminklas (skulptorius V. Pleškūnas, architektas E. Budreika).
Antanas Sodeika (1890–1979), dainininkas (baritonas), Valstybės operos solistas, vargonininkas, pedagogas. Jo garbei pavadinta Jurbarko meno mokykla.
Antanas Giedraitis-Giedrius (1892–1977), rašytojas, pedagogas, dirbęs Jurbarke. Jo garbei pavadinta miesto gimnazija. Jis išleido knygą „Mūsų Jurbarkas“.
Juozas Bačiūnas (1893–1969), visuomenininkas, leidėjas.
Stepas Sodeika (1903–1964), dainininkas, Valstybės ir Klaipėdos operų solistas, chorvedys, kompozitorius.
Antanas Šabaniauskas (1903–1987), estrados dainininkas, gimęs ir kurį laiką gyvenęs Jurbarke.
Romualdas Marcinkus (1907–1944), lakūnas, oro žvalgas.
Arkadijus Kolesnikovas (1907–1978), hidrologas, okeanologas.
(1911–1961), kompozitorius, dirigentas, Valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ įkūrėjas.
Sol Goldstein (1914–1992), filantropas, sionistas.
Elena Grinaveckienė (1928–1999), kalbininkė.
Darius Lapinskas (1934–2015), kompozitorius, dirigentas, koncertmeisteris, įkūrėjas ir vadovas.
Juozas Žilys (1942–2024), teisininkas, teisėtyrininkas konstitucionalistas.
Vytautas Juzikėnas (1945–1983), skulptorius.
Eugenijus Remigijus Baltrušaitis (g. 1946 m.), rašytojas, dramaturgas, spaudos ir televizijos darbuotojas.
Aleksandras Baltrūnas (1949–2005), Lietuvos matematikas, habilituotas daktaras, knygų apie matematikos istoriją autorius.
Gintautas Alekna (g. 1956 m.), teleoperatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremtinių vietas „Misija Sibiras“ organizatorius ir vadovas.
Romas Burba (1957–2022), žurnalistas.
Loreta Levinskaitė (g. 1957 m.), choro dirigentė.
(g. 1957 m.), chemikė, gamtos mokslų daktarė, radiologė, atomo fizikos specialistė.
Rasa Andriušytė-Žukienė (g. 1960 m.), menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, M. K. Čiurlionio ir XX a.dailės tyrinėtoja.
(g. 1973 m.), žurnalistas, dokumentininkas, rašytojas.
Karolis Bauža (g. 1987 m.), dziudo imtynininkas.
Povilas Butkus (g. 1993 m.), choro dirigentas, vargonininkas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chormeisteris.
Samanta Pinaitytė-Maiskienė (g. 1995 m.), aktorė.

Garbės piliečiai

1995 m. Franz von Ostrowski (Xanten, Vokietija), už didžiulį indėlį organizuojant humanitarinę pagalbą Lietuvai.
1997 m. Richard Durbin (East St. Louis, Ilinojus, JAV), JAV senatorius, kurio motina kilusi iš Jurbarko. Jurbarko ligoninėje įsteigė vaikų reanimacijos palatą.
2009 m. Heinz Puttlitz (Vokietija), Berlyno kriminalinės policijos komisaras, vadovauja labdaros organizacijai „Berlyno policija padeda“, kuri nuo 1998 m. nuolat teikia labdarą ir socialinę paramą Jurbarko krašto žmonėms, įstaigoms, organizacijoms.
2009 m. Jonas Kubilius, matematikas, VU rektorius, apdovanotas už išskirtinius nuopelnus Lietuvai ir pasauliniam mokslui.
2009 m. Aloyzas Zairys, ilgametis rajono vadovas, apdovanotas už svarų indėlį į Jurbarko krašto plėtrą.
2011 m. Antanas Juozas Kazakevičius, 1990–1995 m. Jurbarko rajono tarybos pirmininkas, Lietuvos Samariečių Jurbarko krašto bendrijos pirmininkas.
2011 m. Arnoldas Piročkinas, profesorius, habilituotas daktaras, kalbininkas, pedagogas.
2013 m. Vytautas Urbanavičius, už didelius nuopelnus Lietuvos mokslui ir aktyvią kultūrinę, švietėjišką veiklą Jurbarko krašte.
2016 m. Volfgangas fon Štetenas, už nuopelnus Lietuvai, ilgametį bendradarbiavimą ir nuolatinę paramą Jurbarko kraštui.

Kultūra

Yra nemažai užsiėmimų: aktyvi skautų veikla, Jurbarko kultūros centras2009 m. pripažintas geriausiu Lietuvoje aukščiausiosios kategorijos kultūros centru, jame veikia keli chorai, šokių kolektyvai, teatrai, įvairūs ansambliai. Yra Jurbarko rajono savivaldybės viešoji biblioteka, sporto centras ir mokykla. Jurbarko rankininkai ir ypač orientacininkai yra pelnę daug apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje.

Švietimo ir ugdymo įstaigos

Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykla
Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija
2 progimnazijos:
- Jurbarko Naujamiesčio progimnazija
- Jurbarko Vytauto Didžiojo progimnazija
Jurbarko „Ąžuoliuko“ mokykla
lopšelis-darželis „Nykštukas“

Sportas

Krepšinis

KK "Jurbarkas" krepšinio klubas.

Futbolas

SK Brig
FK Mituva Jurbarkas
SK Vulkanas

Lengvoji atletika

Jurbarke kasmet vyksta miesto vardo lengvosios atletikos tarptautinis čempionatas, kuriame sportininkai dažniausiai varžosi įvairių sprintų ir disko metimo rungtyse. 2003 m. čempionate užfiksuotas Lietuvos 300 m bėgimo nacionalinis rekordas.

Lėkščiasvydis

Jurbarke yra įsikūręs Jurbarko „Velnių“ sporto klubas, propaguojantis Ultimeito žaidimą. Tai komandinio sporto žaidimas, žaidžiamas su skraidančiu disku. Sporto klubas taip pat rengia kasmetinį ultimeito turnyrą Jurbarke „Ledinis diskas“, į kurį kasmet sukviečia stipriausias Lietuvos komandas. Turnyras vyksta paskutinį sausio šeštadienį.

Regbis

Regbio klubas Lūšis

Miestai partneriai

Rynas, Lenkija
, Belgija
Bogensė, Danija
, Vokietija
Krailsheimas, Vokietija
Kriulenis, Moldavija
Glamorgano slėnis, Velsas, Jungtinė Karalystė

Šaltiniai

Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
Юрбургъ. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 41 (81) : Эрдан — Яйценошение. С.-Петербургъ, 1904., 409 psl. (rus.)
Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 900 psl.
Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 76–77
Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 101
Jurbarkas gali būti šešias šimtmečiais senesnis nei manyta^{[neveikianti nuoroda]}
Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. – 70 p.
Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 27–30
Jurborg. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 628 psl. (lenk.)
vb.vdu.lt › object › elaba:8695913 Gediminas Kasparavičius. Upių laivyba Lietuvoje 1919−1940 m.; psl. 55–56
Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
Vincas Brazauskas, Kazys Misius. Jurbarkas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 152-153
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
Tauragės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
Kauniškių tarmė(parengė Kazys Morkūnas). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2021-04-21).
2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2012-07-07 iš archive.today
1923 m. surašymo duomenys^{[neveikianti nuoroda]}
Jurbarko kultūros centras
Ąžuoliuko mokykla
„Jurbarkas 2003“ (xls). LLAF. 2003-09-20. Nuoroda tikrinta 2011-03-27.^{[neveikianti nuoroda]}
JURBARKO RAJONO SAVIVALDYBĖS TARPTAUTINIO BENDRADARBIAVIMO PARTNERIAI

Literatūra

Jurbarkui – 750 metų: albumas (sud. Radeta Savickienė). – Kaunas: V3 studija, 2009. – 100 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-737-41-4

Nuorodos

Jurbarkas. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 568 psl.
Apie Jurbarką Archyvuota kopija 2006-04-23 iš Wayback Machine projekto.

Aplinkinės gyvenvietės