Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kolonializmas – vienų šalių prisijungiant kitų šalių ir tautų teritorijas (pvz., dėl resursų, vergų, strateginės padėties, tokios kaip svarbios upės žiotys arba greta svarbaus sąsiaurio, ar didesnio ploto).

Kolonializmo šalininkai teigia, jog kolonializmas kolonizuotoms tautoms yra naudingas, nes vystoma ekonominė ir politinė infrastruktūra, reikalinga modernizavimui ir demokratijai. Kaip pavyzdžius jie nurodo tokias buvusias kolonijas kaip JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Honkongas bei Singapūras. Kita vertus, šios šalys nėra tipiški kolonializmo pavyzdžiai, nes formavosi kaip naujakurių visuomenės arba prekybiniai miestai.

Priklausomybės teorijos (dependency theory) šalininkai, tokie kaip Andre Gunder Frank, teigia, kad kolonializmo sistemoje turtas yra perkeliamas iš kolonizuotų šalių į , o kolonializmas stabdo sėkmingą ekonominį vystymąsi.

Kolonializmo raida

Suklestėjimas Naujaisiais laikais

Palankios sąlygos kolonializmui susidarė vėlyvųjų viduramžių ir renesanso sandūroje, kuomet laivybos technologijos įgalino plaukti didelius atstumus per gilius vandenynus. Viena pagrindinių kolonializmo prielaidų yra Didieji geografiniai atradimai: Amerikos atradimas skatino galingų Europos šalių skverbimąsi į ją, nes tenai valstybės buvo silpnos, o gamtinių išteklių (pvz., aukso) – daug; jūrų kelio į Indiją aplink Afriką atradimas skatino šias šalis steigti atramos punktus Afrikos pakrantėse ir salose aplink ją, taip pat ir pačioje Indijoje. Pradžioje buvo išsidalinta Amerika, Afrika (išskyrus Transvalį, , Etiopiją ir Liberiją) išsidalinta iki XX amžiaus pradžios. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Persija, Kinija, Siamas nebuvo oficialiai prijungtos, bet išsidalintos į .

Kolonijinės imperijos

Didžiausios kolonijinės valstybės **1898** m.

Kolonializmo laikais susiformavo galingos kolonijinės imperijos, kurių iškilimą galima skirstyti į tris etapus:

XV a. - XVI a.
- Ispanijos kolonijinė imperija
- Portugalijos kolonijinė imperija
XVI a. - XX a.
- Britų kolonijinė imperija
- Prancūzijos kolonijinė imperija
- Nyderlandų kolonijinė imperija
- Rusijos imperija
XIX a. - XX a.
- Italijos kolonijinė imperija
- Vokietijos kolonijinė imperija
- Japonijos imperija
- Belgijos kolonijinė imperija

Kai kurios Europos valstybės, pvz., Kuršas, Danija, Švedija irgi turėjo savo kolonijų, bet jų mastai nebuvo tokie, kad gali būti vadinamos kolonijinėmis imperijomis.

Kolonializmo nykimas

Pagrindinis straipsnis – Dekolonizacija.

XX amžiuje, kadangi galingų valstybių nevaldomų teritorijų iš esmės nebeliko (išskyrus Ameriką, kurios šalis ginti pasižadėjo JAV), kolonializmas sulėtėjo. Teritorijų trūkumas – viena Pirmojo pasaulinio karo prielaidų. Po šio karo teritorijos buvo perdalintos, pralaimėjusių šalių kolonijos atiduotos nugalėjusioms šalims valdyti tiesiogiai arba kaip Tautų Sąjungos mandatinės teritorijos, susikūrė daug naujų nepriklausomų valstybių. Antrasis pasaulinis karas darsyk perbraižė sienas, naujų valdų įgijo Tarybų Sąjunga. Pokariu prasidėjo dekolonizacija, kolonijas išlaikyti tapo nebenaudinga, tad jų imta atsisakyti. Prancūzija bei Jungtinė Karalystė kolonijų atsisakė dažniausiai taikiai, tuo tarpu Portugalija dėl jų kovojo.

Iki aštuntojo XX amžiaus dešimtmečio dauguma kolonijų tapo laisvomis, bet tarp kai kurių buvusių kolonijų prasidėjo tarpusavio konfliktai ir vienos jų užėmė kitas (Marokas užėmė Vakarų Sacharą, Indonezija – Rytų Timorą ir kt.). Šiuo metu dar yra kolonijų, tačiau tai jau nebe dideles pasaulio dalis užimantys plotai, o nedidelės salos ar retai apgyvendintos teritorijos, dažniausiai turinčios nedaug gyventojų arba išvis negyvenamos.

Neokolonializmas

Neokolonializmo koncepcijų šalininkai teigia, kad kolonijinė sistema išlaikoma ir buvusioms kolonijoms formaliai tapus nepriklausomomis, taikomi tik kitokie poveikio būdai.

Kolonializmas atskiruose regionuose

Kolonializmas Amerikoje

Europiečių kolonijos Amerikoje

Britanijos kolonijos
Danijos kolonijos
Ispanijos kolonijos
Kuršo kolonijos
Nyderlandų kolonijos

Prancūzijos kolonijos

Pagrindinis straipsnis – Amerikos kolonizacija.

Prasidėjo po Kristupo Kolumbo kelionių, pradžioje Karibų salose ir daugiausiai vykdytas Ispanijos ir Portugalijos Pietų Amerikoje. Šios šalys pasidalino teritoriją Tordesiljo sutartimi. Vėliau prisijungė Anglija, Prancūzija, Nyderlandai; taip pat menkiau veikė Švedija, Danija, Kuršas ir Škotija. Rusija kolonizavo Aliaską iš kitos pusės (per Beringo sąsiaurį). Iki XIX amžiaus pradžios didžioji dalis žemyno buvo pasidalinta (išskyrus Patagoniją), XVIII amžiaus pabaigoje prasidėjo nepriklausomybės judėjimas , jos paskelbė nepriklausomybę kaip JAV. Bandymas JAV prisijungti ir likusias Anglijos kolonijos (Kanadą) baigėsi nesėkme. Vėliau JAV išpirko arba užėmė daugumą Šiaurės Amerikos žemių, kurios priklausė Europos valstybėms, tačiau iš esmės buvo beveik nenaudojamos (Luiziana, Aliaska). Šiaurės Amerikos kolonijos iš esmės buvo , daug vietos gyventojų, kurie buvo klajokliai, išžudyta, bet privežta vergų iš Afrikos. Centrinės ir Pietų Amerikos kolonijos, išskyrus La Platos pietus, turėjo daug indėnų ir kolonistai ten prasimaišė su vietiniais. Karibų salų kolonijos buvo vergų prekybos postai ir todėl daugumą gyventojų ten sudaro negrai. Per Napoleono invaziją į Ispaniją dauguma pasinaudojusios proga iškovojo nepriklausomybę. Brazilija įgavo nepriklausomybę nuo Portugalijos taikiai. Taigi XIX amžiuje didžiąją dalį žemyno jau sudarė nepriklausomos šalys, tik Karibų salose ir Pietų Amerikos šiaurės rytuose dar buvo kolonijų, taip pat kolonijos buvo Kanada, Niūfaundlendas ir . JAV stengėsi neprileisti į žemyną atgal europiečių įtakos. Tiesa, vėliau JAV pati ėmėsi kolonialistinės politikos, iš Kolumbijos atkovodama Panamą, iš Ispanijos – Kubą. Haitis iškovojo nepriklausomybę nuo prancūzų, tapo pirma nepriklausomybę iškovojusia negrų šalimi. Amerika beveik galutinai dekolonizuota XX amžiuje, kuomet nepriklausomos tapo Kanada ir daug Karibų šalių. Kolonijomis beliko kelios Karibų salos (Monseratas, Nyderlandų Antilai, Aruba) bei Prancūzų Gviana. Kolonializmo Amerikoje priežastys daugiausia buvo resursai, ypač auksas, sidabras, kurie buvo ypač vertingi Europoje, tačiau jų buvo daug Amerikoje, todėl buvo lengva juos atkovoti iš silpnų lyginant su europiečiais vietinių valstybių arba patiems išsikasti (). Šitai viliojo neturtingų sluoksnių gyventojus iš Europos.

Kolonializmas Afrikoje

Pagrindinis straipsnis – .

Kolonializmas Artimuosiuose rytuose

Pagrindinis straipsnis – .

Po Arabų Kalifato žlugimo didžiąją Artimųjų Rytų dalį ilgą laiką valdė Osmanų Imperija. Europiečius regionas pradėjo dominti atradus jūrų kelią į Indiją, ypač jo pietūs, kur buvo galima užtikrinti sustojimo uostus iš ir į Indiją plaukiantiems laivams. Arabijos pusiasalio pietuose įsitvirtino britai, įsteigę Adeno koloniją, taip pat sudarę tam tikras sutartis su vietos šeichais (), kurios iš esmės nepadarė jų valdytų žemių kolonijomis, tačiau įpareigojo juos priimti britų laivus.

Užkaukazėje įsigalėjo Rusija, o regiono rytuose – Persija. Artimųjų Rytų sienos buvo perbraižytos po Pirmojo pasaulinio karo, kuomet nugalėtojai išsidalino pralaimėjusios Osmanų imperijos teritorijas:

prancūzams atiteko dabartinių Sirijos ir Libano teritorijos,
Jungtinei Karalystei – Palestinos, Jordanijos, Irako, Kuveito.

Tuo tarpu išsilaisvino Saudo Arabija. Gautų teritorijų ribas šalys valdytojos iš dalies perbraižė dėl religinių ir politinių priežasčių (pavyzdžiui, prancūzai nuo musulmoniškos Sirijos atskyrė tuo metu krikščionišką Libaną). Šie sienų perbraižymai (pavyzdžiui, Kuveito atskyrimas nuo Irako) dar ir šalims atgavus nepriklausomybę kelia problemų. Pilnai Osmanų imperijos padalijimo planai įgyvendinti nebuvo, nes Turkija valdant atsigavo ir susigrąžino dalį teritorijų, kuriose buvo planuota steigti nepriklausomas valstybes ar jas atiduoti Europos kolonijinėms jėgoms. Po Antrojo pasaulinio karo šalys ėmė įgyti nepriklausomybę. Įsikūrė Izraelis, iš Europos ir kitur atvykusių žydų valstybė, kuri užiminėjo aplinkinių valstybių teritorijas. Pokariu Artimieji Rytai išliko svarbus regionas, pirmiausia dėl naftos, kurios atsargų daugiausia yra būtent čia. Tačiau tuo metu kolonializmas jau nyko, tad regionas tapo naujos jo išraiškos – Neokolonializmo scena: stipriausios valstybės: JAV ir Tarybų Sąjunga stengėsi įgyti partnerių, kuriems galėtų daryti įtaką.

Kolonializmas Indijoje

Pagrindinis straipsnis – .

Indija visą laiką garsėjo savo prieskoniais ir kitomis brangiomis prekėmis, tačiau iki atrandant jūrų kelią į ją, kolonijų steigimas buvo neįmanomas, nes prekybą su indais kontroliavo arabai. Atradus jūrų kelią į Indiją, Europos valstybės, siekdamos užsitikrinti prekybą, ėmė Indijos pakrantėse steigti atramos punktus. Anglų kolonijos buvo didžiausios. Dėl Indijos gyventojų skaitlingumo ir kitų priežasčių, kolonistų Indijoje buvo ne tiek ir daug, ir šalis iš esmės liko indiška (t. y. tų tautų, kurios ten gyveno iki kolonializmo, dominuojama). Tik anglų kalba liko naudojama ir po kolonializmo pabaigos, tuo tarpu kitos kolonijinių valstybių kalbos pamažu nunyko kolonijas prijungus prie Indijos valstybės. Pastaroji suvienijo visų valstybių hinduistiškas kolonijas, o musulmoniškos kolonijos tapo Pakistanu, nuo kurio vėliau atskilo Bangladešas.

Kolonializmas Antarktidoje

Pagrindinis straipsnis – .

Antarktida buvo atrasta vėliausiai iš visų žemynų ir dėl atšiauraus klimato jos kolonizavimas nebuvo patrauklus, tad pagrindinės valstybės tiesiog pareiškė pretenzijas į tam tikras žemyno dalis, dažniausiai šios pretenzijos arba atitiko tuos tarpus, kuriose tos valstybės buvo arčiausiai Antarktidos (t. y. piečiausios), arba atitiko tų valstybių tyrinėjimų vietas. Šios pretenzijos buvo lygiai atriektos žemyno dalys nuo jo pakrančių iki pietų ašigalio. JAV ir Rusija nepareiškė pretenzijų, bet pasiliko teisę jas pareikšti. Valstybės susitarė, kad Antarktidoje nebus vykdoma karinė veikla, o tik mokslinė, įkurta . Čilė salose prie Antarktidos įkūrė turistinį kaimelį; Čilė, skirtingai nei dauguma kitų šalių, savo teritorijas Antarktidoje laiko net ne kolonija, o sudėtine šalies dalimi, tačiau realus kolonizavimas nepradėtas ir Antarktidoje nuolatos gyvenančių žmonių nėra. Dvi valstybės – Vokietija ir Pietų Afrika – buvo anksčiau pareiškusios pretenzijas į žemyno dalis, bet jų atsisakė.

Antarktidos sektoriai
Argentinos Antarktida · Čilės Antarktida · Australijos Antarktinė teritorija · Britų Antarktidos teritorija · Karalienės Modos Žemė / Petro I-ojo sala · Roso teritorija · Adelės žemė